Pokalbiai.Paulina

PAULINA.

      - Baba, ar vėl skauda galvą?

      - Ne, vaikeli, nieko nebeskauda.

      - Tai galim pasikalbėti. Vadinsiu tave Paulina, gerai? Dabar jau visos
esam nuėjusios savo išbandymų kelią, esam lygios.

      - Kas tau rūpi, kas neduoda ramybės?

      - Daug kas. Užauginai keturias dukteris ir tris sūnus. Visada rūpinaisi
dukterimis, jų vaikais, bet jos labiau mylėjo tėvą, o tu buvai tik reikalinga.
Kodėl? Aš tave labai myliu ir negaliu suprasti.

      - Tavo klausimas apima visą mano gyvenimą. Visko buvo.

      - Papasakok, turim laiko.

      - Žinau, kalbėjai su mano mama Rodzina. Taigi įsivaizduoji mano vaikystę ir jaunystę iki vedybų. Šeimoje privalėjau visiems padėti, visus guosti. Be to, buvau tarpininkė tarp tėvo ir visų likusiųjų. Nors ne mažiau bijojau tėvo, užgniauždavau jausmus, neparodydavau mažesniems broliukams ir sesutėms savo baimių. Kai ištekėjau už Adomo, Rodzina atskyrė mane nuo šeimos. Vienu mostu nubraukė mano visus gerus darbus. Adomas geras, švelnus. Džiaugiausi šeimynine laime, negalėjau įnešti sielvarto ir liūdesio. Vėl teko slėpti išgyvenimus.

      - Betgi Adomas taip pat tave skriaudė, neleido kalbėti lenkiškai.

      - Nieko panašaus. Jis man paaiškino, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai - ne
visi lenkai. Nemažai lietuvių, žavėdamiesi dvarų ponais, pradėjo juos mėgdžioti,
kalbėti lenkiškai. Na, bandė kalbėti, bet kalba buvo netaisyklinga iki
juokingumo. Visa tai supratus, sutikau su juo, nesijaučiau skriaudžiama.
Pažįsti Adomą, savo senelį. Jis niekam nieko nedraudė. Ne jo būdui katego-
riškumas.

      - Kaip tada suderinti švelnų būdą ir revoliuciją?

      - Adomas tikėjo, kad galima sukurti gerą gyvenimą visiems, kad nebebus
nuskriaustųjų ir vargšų.

      - Taip, Adomas rūpinosi visa žmonija. O tu? Važinėjai su Adomu ir
dviem, vėliau trimis vaikais po baisią, karo ir revoliucijos niokojamą Ru-
siją. Ar tai ne vergija, tik kitokia?

      - Visus vargus atperka meilė. Galų gale mes grįžom į Lietuvą.

      - Adomas ir čia nenurimo, kovojo už vargšų teises, o tu, Paulina, auginai
jau septynetą. Iš kur lėšos?

      - Ne visą laiką Adomas darė revoliuciją. Dirbo, uždirbo, o kai trūkdavo,
aš, prisiminusi tėvų namus, skalbdavau turtingesniųjų drabužius. Išmokau
siūti, pasiūdavau saviems ir svetimiems vaikams. Taip ir gyvenom. Sunkiau
man buvo susitvarkyti su savo charakteriu. Gavau iš tėvo staigų būdą. Tu-
rėjau išmokti jį suvaldyti, kaip išmokau nerodyti jausmų. Normalioj šeimoj
vaikai turėtų vengti tėvo griežtumo, o su nuoskaudomis glaustis prie mamos. Mūsų
namuose buvo atvirkščiai. Adomas, retas svečias namuose, vaikus
mylavo, o aš buvau tas Cerberis – draudžiantis ir baudžiantis.

      - Rūpesčiai ir nuovargis be paliovos?

      - Taip, kol vaikai užaugo. Vėliau trys vyresnės ištekėjo iš meilės, laimingos, o du
sūnūs - Lietuvos kariuomenės orkestrų mokiniai. Adomas gamina
ir sėkmingai parduoda vargonus. Nieko netrūksta. Kol...

      - Kol prasidėjo karas.

      - Kol užėjo rusai, vėliau vokiečiai. Vieni ir kiti žygiavo per mūsų tėvynę
pirmyn atgal.

      - Paulina, tu įžeidi rusų ir vokiečių tautas.

      - Tu ir teisi, ir neteisi. Aš nieko nenoriu įžeisti. Laikraščiai ir politikai tegu
vadina tai, kaip priklauso. Negi dabar, šnekėdama su tavimi, turiu vis kartoti
penkių ar keturių žodžių valstybės pavadinimą. Vieni kalbėjo rusiškai, kiti -
vokiškai. Taip ir sakėm: kas nors atsitiko prie vokiečių ar prie rusų. Dar sa-
kydavom “prie Smetonos”, tarsi nebūtų buvę kitų Lietuvos prezidentų.

      - Atleisk.

      - Taigi, užėjo rusai. Vyriausios, Marytės, vyrą, tavo tėtį, Lietuvos kariuo-
menės lakūną, pirmąjį iš mūsų 1941 metų biržely išvežė į Krasnojarsko
lagerius. Užėjus vokiečiams, Adomą suėmė, išvežė į Pravieniškių lagerį, o
iš ten - į Prancūziją, Šerburo koncentracijos stovyklą. Apie konclagerį su-
žinojau tik jam grįžus 1947 metais. Galvojau, kad nebėr gyvo. Vokiečiai
paėmė į kariuomenę Albiną ir Justiną. Abu buvo pabėgę, bet priprašėm
grįžti, nes draugus, taip pat dezertyravusius, sušaudė.

      - Ir vėl viena, Paulina. Išsiuntus Justiną atgal į frontą, staugei Užunevė-
žio mokyklos rūsy lyg žvėris.

      - Maniau, niekas negirdėjo. Netekau abiejų sūnų. Mane baudė Dievas.

      - Už ką?

      - Mano pirmagimis mirė dėl mano kaltės. Buvau griežta, o jis švelnus,
tėvo charakterio. Matyt, labai manęs bijojo, nepasisakė įkritęs į eketę. Pas
draugą nenusivilkęs džiovinosi rūbus, todėl susirgo ir mirė. Matydami
mano graužatį, visi ramino, sakė, kad aš nekalta, kad sirgo difteritu. Aš pati no-

rėjau tuo tikėti ir patikėjau, bet Albino ir Justino mirtis - tai Dievo bausmė
už piktumą.

      - Paulina, aš tavęs nemačiau piktos.

      - Po tokių pamokų turėjau pasikeisti.

      - Tavo vargai nesibaigė?

      - Grįžus rusams, baigiantis karui, suėmė ir užkankino Alės vyrą, į Vorku-
tos lagerius išvežė Julės vyrą. Paskutinis lašas – tavo mamos suėmimas.
Aš jai sakiau: “Nerizikuok, vyras lagery, jei tave suims, vaikai liks visiški naš-
laičiai“. Neklausė, slėpė partizanus mokyklos palėpėj. Išsiuntė ją net į Ko-
lymos lagerį. Nesitikėjau gyvą pamatyti.

      - Kaip visa tai ištvėrei, nepalūžai?

      - Reikėjo rūpintis tavimi ir tavo broliu, mano mažoji dar buvo namuose,
siuntėm siuntinius į lagerius. Prie duonos stovėdavom eilėse per naktį. At-
simeni? Ką čia papasakosi. Kai rūpiniesi kitais, negalvoji apie save, lengviau
iškęsti visas nelaimes.

      - Sunkius išbandymus skyrė likimas, grūdino tavo sielą lyg žaizdre. O ži-
nai, Rodzina gailėjosi taip su tavimi pasielgusi.

      - Ačiū tau, vaikeli, už tokią žinią. Džiaugiuosi, kad Rodzina nurito akmenį
nuo mano, taip pat ir nuo savo širdies.