Pokalbiai.Rodzina

POKALBIAI
 
                          RODZINA
   
    - Sveika, Rodzina.
    - Sveika. Kas tu tokia? Palauk, palauk, nesakyk, atspėsiu. Tu to chamo anūkė?
    - Ir tavo dukters Paulinos anūkė. Vis dar negali jai atleisti? Savo vyrui taip pat neatleidai? Ar ne per sunku su tokiu neapykantos nešuliu gyventi?
    - Kaip drįsti mane teisti, piemene!
    - Negerai pradėjau pokalbį, atsiprašau. Nenoriu teisti, noriu suprasti. Nevadink manęs piemene. Dabar man daug daugiau metų, negu tau tada buvo. Pradėkim iš pradžių. Buvai jauna, graži. Ištekėjai iš meilės?
    - Man taip atrodė. Antanas buvo linksmas, gražus jaunuolis. O kaip šoko! Ir dar šlėkta. Visos panos varžėsi dėl jo. Ir aš tarp jų. Kai pradėjo apie mane suktis, buvau devintam danguj. Mačiau tik išorę. Visus konfliktus spręsdavo kumščiais, bet toks elgesys man atrodė vyriškas.
    - O po vestuvių?
    -Jau pirmojo vaikelio – Paulinos - belaukiant pradėjo dažnai lankytis karčemoj, o parėjęs gerai apkumščiuodavo mane. Kuo daugiau gėrė, tuo prastėjo piniginiai reikalai. Prastėjant gyvenimui, man vis daugiau kliūdavo. Girtas mane vienmarškinę su šešiais vaikais išvarydavo naktį laukan, nežiūrėdamas, vasara ar žiema. Apsivijęs apie ranką mano ilgus plaukus, tampydavo po žemę.
    - O Paulina? Juk vyriausia, gal gynė?
    - Aš pati jai neleidau kištis. Kas sustabdys įsisiautėjusį žvėrį. Betrūko, kad mergaitę suluošintų. Paulina ir taip matė daug vargo. Gailėjo manęs, padėjo auginti mažesnius broliukus ir sesutes. Kad išsimaitintume, abi skalbėm dvariškių rūbus. Kai ūgtelėjo, tėvas privertė padėti jam vyriškuose darbuose. Vargšelė.
    - Kalbi taip, lyg mylėtum Pauliną. Kodėl prieštaravai jos santuokai?
    - Labai myliu, bet tekėjo už chamo.
    - Už lietuvio. O kokį gyvenimą turėjai su šlėkta. Įsižiūrėjau į jūsų nuotrauką. Sėdit abu tarsi svetimi, paniurę.
    - Tai jau taip, bet mes lenkai. Kai mirė Antanas, susiruošiau su vaikais į Ameriką. Kviečiau Pauliną. Sakiau, palik tą chamą, važiuojam kartu. Bet ne! Mat jau turinti trejetą vaikų, mylinti vyrą. Prisigyvenau iki to, kad su savo anūkais ir proanūkiais nebegaliu susikalbėti. Matai, chamas uždraudė kalbėti ir vaikus mokyti lenkiškai. Paulina pakluso! O motinos neklausė, nevažiavo kartu.
    - Drįstu pasakyti, Rodzina, painioji skirtingus dalykus. Ar tavęs neperspėjo mama prieš vestuves su Antanu? Juk nepaklausei. O tu liepei pamesti savo vaikų tėvą, kuriam pasižadėjo prieš Dievą. Sakai, myli Pauliną, o kas privertė ją visą gyvenimą jaustis nusikaltusia, iki mirties negavusia motinos atleidimo?
    - Ką tu sakai?! Po karo rašiau jai laiškus, net siuntinius siunčiau.
    - Painioji dvasią su materija. Pirmą kartą parašei po trisdešimties metų. Mažai trūko, kad to laiško būtų negavusi. Išdrįsai ant voko užrašyti Paulinos mergautinę pavardę, taip parodydama, kad jokio atleidimo nėra ir nebus. Mačiau, kad Paulina siuntiniais nesidžiaugė. Jos širdį graužė nuoskauda. Dabar kaltini Pauliną, kad mudvi negalim susikalbėti lenkiškai, o kodėl nekalbi lietuviškai? Lietuvoj gimei ir gyvenai... Vis ta šlėktiška puikybė...
    - Iš pat pradžių supratau, kad su tavim lengva nebus. Matau, labai myli Pauliną ir neleidi man išsisukti. Taip, aš labai gailėjausi, suteikusi jai tiek skausmo.
    - Kas privertė gailėtis?
    - Gyvenau Amerikoj, o čia daugybė įvairių žmonių: įvairių tautybių, skirtingos išvaizdos ir būdo. Draugus rinkomės pagal protą ir širdį.
    - Taigi supratai, kad ne tik lenkai geri žmonės.
    - Ironizuoji, bet esi teisi.
    - Paulinos Adomas buvo labai geras vyras.
    - Meldžiu ir tikiuosi - Dievas man atleis.
    - Tikiu. Esu tau dėkinga už tavo stiprybę, kurią perdavei vaikams ir anūkams.
    - Paaiškink.
    - Su penkiais vaikais išdrįsai keliauti į svetimą kraštą už jūrų marių. Reikėjo daug stiprybės. Nuotraukose, darytose Detroite, atrodai laiminga ir daug jaunesnė negu ten, kur sėdi su savo vyru.
    - Tai todėl, kad manęs niekas nebemušė, nežemino. Mano dvasia tapo laisva.