Pokalbiai. Magdalena.

- Magdute, ar tu meldiesi?

- Ne. Užeik, vaikeli. Seniai stebiu, kaip tu suki ratus apie mane. Nori kaž-

ko paklausti ir nedrįsti? Klausk, jei galėsiu, atsakysiu.

- Noriu paklausti dviejų dalykų. Pirmiausia, kas tave paskatino mokytis?

Juk tėvai buvo labai neturtingi.

- Taip, neturtingi, bet šviesuoliai. Tėvas Boguslavas paslapčiomis mokė

kaimo vaikus lietuviško rašto.

- Buvo daraktorius?

- Taip tada vadino.

- Kaimiečiai norėjo mokyti berniukus, bet aš prašiau ir prašiau tėvo, kol

pasodino mane už stalo su kitais mokiniais. Labai greitai viską išmokdavau

ir norėjau vis daugiau sužinoti. Tėvas pradėjo mane mokyti kitų dalykų, tarp jų - ir

rusų kalbos.

- O kaip brolis Adomas, mano senelis?

- Adomas išmoko rašyti, skaityti, skaičiuoti. Daugiau nenorėjo. Jam pati-

ko meistrauti ir groti, bet mūsų tėvas negalėjo pagelbėti. Nuo mažens

Adomas pats pasidarydavo įvairių dūdelių ir grodavo. Neatsitiktinai tapo

vargonų meistru.

- Iš kokių lėšų gyvenai Peterburge, mokėjai už mokslą?

- Tai ilga sena istorija. Mirus mano seneliui, tėvo broliai jį labai nuskriaudė. Visą

nemažą turtą pasidalino perpus, o jam atidavė galulaukėj

stovėjusią dūminę pirkią. Jautėsi teisūs, mat Boguslavas atsiėmęs savo

besimokydamas.

- Apie biednystę aš ir kalbu.

- Gyveno jie daug metų kaimynystėj kaip svetimi. Boguslavas nenorėjo

skurdo rodyti kaip priekaišto, o brolius, manau, pradėjo sąžinė graužti. Bo-

guslavas dėl savęs niekada neprašė, bet kai reikėjo mano mokslams, nuėjo pas brolius.

Parėjęs nepasakojo, kas ir ką kalbėjęs, tik pasakė: “Ruoškis, važiuosi mokytis į

Peterburgą“.

- Tai mat kaip.

- O į antrą klausimą pati atsakysiu, tikriausiai tau nedrąsu klausti. Nori

sužinoti, kodėl tapau vienuole?

- Taip.

- Dėl nelaimingos meilės. O, kiek skausmo telpa šituose žodžiuose!

- Sako, kad į vienuolyną nenori priimti nusivylusiųjų meile. Praėjus kuriam

laikui, skausmui nurimus, tokios vienuolės supranta apsirikusios, kenčia

visą gyvenimą.

- Aš nesu karštakošė. Kai sužinojau, kad neteks su mylimu žmogumi kurti šeimos,

auginti vaikų, pradėjau galvoti, kam galėčiau save pašvęsti.

- Baigei Peterburgo kilmingų panelių (ar kaip jį ten) institutą, mokėjai

keletą kalbų, galėjai mokytojauti.

- Tokia galimybė buvo, bet aš siekiau visiško savęs išsižadėjimo. Būdama

vienuolė mokytojavau, tačiau man nereikėjo rūpintis, kaip aš atrodau, ar

gražiai apsirengusi. Nereikėjo rūpintis buitimi, gyvenau susikaupusi mal-

doje.

- Suprantu. Dažnai jaučiau, kaip materija siurbia iš manęs dvasines jėgas.

- O kaip tai pajutai? Papasakok.

- Kuo daugiau turto, tuo daugiau darbo jam prižiūrėti: remontuoti, plauti, sodinti,

pirkti parduoti ir t. t. Nebėra laiko svajoti, gėrėtis žvaigždėmis. Pamažu atitolsti,

išblėsta dvasinio gyvenimo poreikis. Tokioje aplinkoje sunku

sutikti žmonių, kurie pažadintų iš snaudulio. O gal ir yra, bet daugelis

prisitaiko prie tuščių pokalbių, geriausiu atveju tyli, švelniai šypsodamiesi,

kaip tu, Magdute.

- Tau trūksta bendraminčių?

- Taip, labai.

- Man taip pat trūko, kai sovietai, užėmę Lietuvą, uždarė vienuolynus ir

daugybę bažnyčių. Mes buvom išblaškytos, gelbėjomės, kuri kaip galėjom.

Vienos pas gimines, kitoms padėjo įsidarbinti geri draugai. Išlaikėm savo

vyriausiąją, susiburdavom paslapčia Vilniuje keletą kartų per metus.

Mums, moterims, buvo lengviau. Mūsų nevertė kariauti, nereikėjo įrodinėti,

ką veikėm kažkokį laiką. Juk merginos paprastai sėdėdavo namuo-

se ir laukdavo princo. Man padėjo Instituto baigimo diplomas. Gavau mo-

kytojos darbą, bet mokytojoms uždraudė eiti į bažnyčią. Tu neįsivaizduoji,

kaip kentėjau sekmadienio rytais, varpams šaukiant į pamaldas. Ilgėjausi

bažnyčios grožio, kvapo, giesmių. Matydavau, o gal įsivaizduodavau, kaip

bendra tikinčiųjų malda galingu tornado kyla į dangų. O ten manęs nėra.

Pradžioje vos ne visą pamaldų laiką verkdavau. Vėliau pagalvojau, kad bū-

tent to ir nori juodosios jėgos. Nori, kad jaustumėm skausmą, neviltį, galų

gale pyktį ir keršto troškimą. Nepasidaviau, meldžiausi namie karštai karštai - juk

Dievas visame kame.

- Sovietai, susidoroję su rezistencija, pradėjo „valyti“ mokytojų gretas.

Išsiaiškino tavo vienuolystę. Netekai darbo, bendravimo su vaikais.

- Tada jau buvau mačiusi tiek neteisybės, tiek kančių, kad mano bėdos

nublanko.

- Ačiū, Magdute. Buvo gera pasikalbėti.