Vasara jau praeity

Visi laukai praeitimi pakvipo-
Tik buvo vasara, o jos jau nebeliko.
Ir veltui šauksi ją atgal sugrįžti,
Ruduo iškėlęs tik belapę rykštę.

Dar užsilikus peteliškė skraido.
Nuo miško vėjas neša liūdną aidą.
Naktis kai išvynioja tamsią skarą,
Vienatvėj net savuos namuos negera.

O danguje viena žvaigždelė verkia.
Gal debesėlis ašaroms pasmerkęs?
Pasiekčiau, imčiau ją ir nukabinčiau,
Paglostyčiau ir švelniai nuraminčiau...

Deja... ruduo. Vėsa laukus apniko.
Tik buvo vasara, o grožio nebeliko.
Netikra viskas, regisi, paseno,
Kiti jausmai širdy apsigyveno.