nerandu

mano batai buvo --
septyniasdešimt trys
todėl vis suklupdavo žingsnis
išeiti pro langus išeit pro
duris todel vis ieškodavau kojų
tik kartais prisimindavau akis
prisimindavau tavo švelnumą
blykstelint per kraują per ligą
pro purvą prasišvieciantį per
apvemtas miestų gatves
žiburiuojantį lyg tai būtų pažadas
kažko šventesnio tikresnio
todėl vis grįždavau
ir grįždavau
it drugelis.