Tylūs dialogai

Kai pas mane chaotiškai gyveniman įsiveržė anarchija (čia apie paauglystę) aš įsimylėjau knygas. Visiškai atsidaviau joms. Kritau į jų puslapius, uodžiau tik ką išspausdintas raides, mėgavausi naujos, pirmą kartą atverčiamos knygos traškesiu. Atiduodavau joms visą savo turėtą laiką: visas pertraukas ir laisvas pamokas mokykloje, o kartais net naktis. Jei manote, kad neturėjau draugų – klystate. Turėjau vieną tokią pat fanatikę kaip ir aš pati. Mes keisdavomės knygomis, spėliodavome kas dar galėtų nutikti, jau užbaigtos skaityti knygos, veikėjams ir kaip jie toliau gyveno po to kai užvertėme paskutinį puslapį. Susitikusios išgerdavome begalę puodelių kavos ir velniškai daug rūkydavome.
Vieną dieną, mano bendraamžės pradėjo kalbėti apie vaikinus, pasimatymus, pirmus bučinius, pirmas praleistas naktis su jais, „pirmus kartus“, pirmuosius nusivylimus stipriąja lytimi, pirmas skaudžias ašaras, sielvartą... na, ir kitus pasiseilėjimus. Man tai visiškai nerūpėjo, nes dar būdama keturiolikos ir matydama kaip kasdien tėvai vienas kitą ėda, aš prisiekiau, jog liksiu senmerge, su keletu kačių ir didžiuliu namu. Škėma, Dostojevskis, Bukowskis, Remarkas, Kafka ir kiti buvo mano ištikimiausi vyrai, dievai popieriniuose formatuose.
Mama pradėjo įkyriai ir keistai klausinėti, kodėl aš niekur neišeinu. Ar man viskas gerai. Gal man nepatinka vaikinai. Ar neturiu draugų... Puiku, pagalvojau. Išeisiu. Padarysiu taip, kaip nori jinai.
Ir išėjau. Tą naktį pirmą kartą pasigėriau. Net pati nežinau kaip man pavyko grįžti namo. Siaubingai vėmiau. Buvo bloga. Ryte jaučiausi šlykščiai. Vis dar pykino.
Mano išeidinėjimai ėmė kartotis vis dažniau ir dažniau. Namų darbai būdavo išmetami į šiukšliadėžę, visiškai apleidau pamokas. Kavą pakeitė degtinė.
Patikau keletui vaikinų, kol galiausiai vienas iš jų mane prisijaukino ir mūsų bučiniai bei glamonės virto seksu.
Tai bent, pagalvojau, mama bent jau galės nebemanyti, jog esu leisbietė.
Tasai vaikinas sakė, jog mane myli, tikino, jog mylės visą savo likusį gyvenimą ir, kad visada stengsis dėl manęs ir kovos. Tuo tarpu aš jam nejaučiau nieko. Jokių skraidančių drugelių pilve. Nieko. Greičiau voratinkliai, dulkės, dykumos smėlis, ir kas mėnesį pasikartojantys menstruacijų skausmai.
Nusprendusi sužinoti ar jis nemelavo, po keletos savaičių pasakiau, jog nebenoriu su juo būti. Vienintelis žodis, kurį iš jo išgirdau tebuvo: „gerai“. Ir viskas. Mes nusigręžėm vienas nuo kito ir nuėjom kas sau. Laikiausi oriai ir neverkiau (nors norėjosi), nes tikinau save, kad man neskauda. Pirmą kartą savo gyvenime susidūriau su išsiskyrimu, pažado netesėjimu, atsisveikinimu, kuris nebuvo „iki rytojaus“. Šitas buvo su visam. Supratau, kad blogiausia ką galėjo padaryti berniukas, nebuvo tik tampymas už kasų, kuris taip erzindavo pradinėse klasėse.
Mano pačios viduje atsivėrė frontas, kuriame kovojo blogoji ir geroji aš.
Blogietė sparčiai ėmė viršų, taigi jei vaikystėje vienintelis žinomas narkotikas tebuvo vaistai nuo kosulio, dabar teko susipažinti su amfa, žole, spydu, kristalais, kokainu, salvija. Prasidėjo nesibaigiantys vakarėliai.
Mama bandė su manimi pasikalbėti, o aš tiesiog susikroviau būtiniausius daiktus ir dingau iš namų.
Stovėjau autostradoje ir stabdžiau pakeleivingas mašinas. Buvo siaubingai šaltas vasaris. Autostopu keliavau iš vieno miesto į kitą. Susitikdavau su žmonėmis, su kuriais buvau bendravusi tik internetu ir niekada nemačiusi realiai. Nebijojau. Nesuprantu kodėl.
Ignoravau mamos, tėčio ir brolio skambučius. Po dviejų parų sužinojau, kad manęs ieško policija.
Kaip ir visiems kada nors, taip ir man teko suprasti, jog baigėsi pinigai - baigėsi ir draugai. Nebeturėjau prieglobsčio nė vienai nakčiai. Teko grįžti namo.
Kitos dienos rytą su mama nuvažiavau į policiją. Parodė jiems mane, jog sugrįžau, kad viskas gerai ir paiešką galima nutraukti. Su pareigūne kalbėjau labai nemandagiai. Mačiau mamos akyse ašaras, bet man tai nerūpėjo. Į įskaitą manęs neįtraukė tik todėl, kad tėvas turėjo kažkokių pažįstamų.
Užsidarydama savo kambaryje, užsidariau savyje. Savaitę nesirodžiau mokykloje. Tėvai bijojo, jog kas nors sužinos, kad buvau pabėgusi iš namų, todėl viską slėpė. Mama gavo pateisinimą net dėl to, kodėl nebuvau mokykloje – pažymėjimas iš gydytojo, kad sirgau. Bandė mane užrašyti pas psichologą, tačiau griežtai pasakiau, jog neisiu.
Į visuomenę grįžau tokia, kokią jie mane visada prisiminė – juodai besirengianti keistuolė, visada su knyga rankose. Mane vėl gelbėjo mano mylimiausi rašytojai ir padėjo savęs beprasmiškai negraužti dėl visko, ką padariau.
Galiausiai susiėmiau ir visai neblogai sugebėjau baigti vidurinę, įstoti į universitetą ir išvykti iš to sumauto miesteliūkščio, kuriame gyvenau visą savo gyvenimą.