P. Stasiulis Kelias į tėvoniją (ištrauka iš romano)

Kelias į tėvoniją

                                                                        I

  1899 metų vėlų rudenį, Jeronimas Sodaičis iš prarasto ūkio visiškai išsikraustė į miniatiūrinį žmonos vienkiemį. Jo žmona Daunytė-Sodaičienė, amžiną atilsį garsaus meistro Rapolo Dauniaus vienturtė duktė. Jos motina mirė jai dar mažai esant.
  Tėvas, užsiėmęs statybomis, retai būdavo namuose, jo dukrelę prižiūrėdavo netoli gyvenanti jos teta Kaziūnė. Teta, turėdama savo vaikų būrį, nedaug galėjo skirti laiko našlaitei, todėl Marelė augo be vaikystės džiaugsmų, bet labai savarankiška ir valinga.
  Kiek paaugėjusiai, tėvas išvažiuodamas būdavo nupasakos, kaip ir ką padaryti per savaitę, ir pats pamiršdavo savo nurodymus. Vėliau jau duktė, parvykusiam tėvui, nupasakodavo, ką jis turįs padaryti, ko ji pati neįstengianti atlikti.
  Marelės tėvas, pamėgdžiodamas ūkininkus, vis lipdė ir lipdė pastatėlius, kad jų būtų tiek, kiek ir tikro ūkininko sodyboje.
  Dabar užsukę pas Jeronimą, ūkininkai stebisi:
  – Pas tave trobesiai lyg ir tikri, bet atrodo kaip vaikų žaislai sudėlioti...
  – Čia mano uošvio nuopelnas: buvo meniškos natūros žmogus. Tačiau, vykdydamas užsakymus, nežaidė vaikiškų žaidimų, – nuramindavo savo užsakovus Jeronimas, kad nepamanytų, jog ir jiems „prikeps“ tokių trobelių.
  Jeronimas, vykdydamas užsakymus, labai pasigedo plytų, bet kur tie kaimiečiai gaus jų, jei ne visi dvarininkai išgali nusipirkti jų. Dargi tokioms statyboms, kaip žemaitiškų trobų kaminų patalpų mūrijimui, jaujų pirčių duoboms bei ugniasienėms įrengti – pilnai pakanka žalių plytų, tik iš kur jų paimti, jei nieks jų nedirba?
  Meistras, pasitaręs su žmona, sumanė tokias plytas dirbti savo statyboje.
  – Bus geras pelnas! – džiugino žmoną, – molis nekainuos, jo kalnus priveš užsakovai.
  – Tai tu ruošies mano namus palaidoti po tais kalnais! – išsigando žmona.
  – Nebijok, aš dėl vaizdingumo taip pasakiau, – pasitaisė vyras, nusiminęs, kad žmona paminėjo „mano namus“, o ne „mūsų“.
  Toliau nuo kiemelio, ten už jaujos, prie nedidelės kūdros, Jeronimas įrengė molio minkymo aikštelę ir pastatė pavėsinę formuoti ir džiovinti plytoms.
  Ten pat, kur skleidžiamas atvežtas molis, kad žiemą pašalus taptų puresnis, lengviau minkomas.
  Plytdirbius Jeronimas samdys atskirai nuo statybininkų ir mokės jiems už pagamintų plytų kiekį.
  Gatavas plytas nupirks užsakovai ar šiaip pavieniai žmones saviems reikalams.
  Neblogai klojosi Sodaičiams reikalai eilė metų: netrūko Jeronimui užsakymų statyboms, turėjo pajamų ir iš plytų gamybos; Marija Sodaičienė su jau paaugėjusia dukra Petronėle pasidarė visų gerbiamomis audėjomis; ūkininkės tarpusavyje varžėsi, kuriai pirmiau užsakyti kraitinius audimus, nes kaime daugiau tikrų audėjų kaip ir nebuvo.
  Prakutęs sūnus Rapolas jau nuo septynių metų pradėjo pas tėvą uždarbiauti prie plytų gamybos. Jis nuiminėjo nuo stelažų jau padžiuvusias plytas ir jas štabeliavo į dailias krūvas; tėvas, suskaičiavęs sukrautas plytas, kas savaitę, kaip ir darbininkams, mokėjo uždarbį.
  Petronėlė juokais brolį gąsdina:
  – Jeigu tu iš tėvo imi algą, tai mokėk man užtai, kad tau valgyt verdu!
  Motina, nugirdusi vaikų pokalbį, taip pat įsiterpia:
  – Mudvi. Petronele, ausdamos, kad tik daugiau neuždirbtume už vyrus... Matai, kiek kaime priaugančių nuotakų, o austi jų motinos nepratina, nes pačios tik trinyčius tesugeba išausti.

                                                                      xxx

  Kai viskas gerai – negali ilgai tęstis.
  Kilęs Rusijos- Japonijos karas nubloškė į šalį kasdieninius rūpesčius. Sustojo ir Jeronimo statybos, niekas neperka plytų, kurių prikrauta pašiūrė ir daug dar nenuimtų nuo stelažų.
  Jeronimo kalbinami ūkininkai svarsto:
  – Palauksim, pakol karas baigsis. Juk ta Japonija tokia nedidelė, kad Rusija žada ją kepurėmis užmėtyti.
  Praėjo tūkstantis devyni šimtai ketvirtieji metai, o vietoje lengvos pergalės, sujudino Rusijos imperiją gėdingi pralaimėjimai.
  Devyni šimtai penktieji tapo atsilošimo košmaru, kuomet, praradus sveiką protą, ant kortos metama viską, kas belikę. Carinė Rusija pražudė Tolimųjų Rytų laivyną, sausumos kautynėse ir Port-Artūro gynyboje neteko daugybę karių; dargi visiškai beprasmiškai metė į japonų karo laužą ir Baltijos laivyną.
  Lengvapėdiškai pradėtas ir skaudžiai pralaimėtas karas, sukėlė visuotinį Rusijos žmonių pasipiktinimą, virtusiu revoliuciniu judėjimu.
  Lietuviams sužibo viltis išsivaduoti nuo šimtmetinės carinės okupacijos; pažangioji visuomenė pradėjo organizuoti lietuviškas savivaldas, vietoj išsislapsčiusių ar pabėgusių carinių valdininkų.
  Pagal Lenkijos pavyzdį, prasidėjo žmonių manifestacijos – iškilmingos procesijos, susibūrimai į mitingus...
  Rimtesni žmonės stebėdamiesi trauko pečiais:
  – Jeigu, išvaikius vietinius valdininkus, būtų galima iškovoti nepriklausomybę – tas jau seniai būtų padaryta, – atvėsina karštakošių entuziazmą pagyvenęs dvaro prievaizdas, pas kurį kadaise Jeronimas vykdė statybą.
  – Peterburge caro apsaugininkai šaudė į beginklę žmonių minią, susilauksime ir čia tokios „malonės“, vietoj nepriklausomybės, – susirūpinęs prievaizdas.
  – Mūsiškiai nori laisvės, o Rusija juk nepriklausoma valstybė, tai ko jie ten šurmuliuoja? – nesupranta Jeronimas.
  – Rusiją graužia bolševikų kirminas; kuomet žmonės ėjo pas carą pasišnekėti, bolševikai jau buvo išplatinę proklamaciją, raginančią nuversti carą ir jį išvyti.
  – Na, aš tos politikos tiek tesuprantu, kiek kiaulė apie pipirus, – nusispjovė Jeronimas. – Man rūpi, ar jūsų ponas nenumato dvare kokių rimtesnių statybų?
  – Numato, daug ką planuoja... – abejingai nutęsė prievaizdas. – Tik jam dabar rūpi ne naujos statybos, o kaip išsaugoti tą, kas jau pastatyta.
  Jau sėdėdamas brikelyje, kažką prisiminęs, pasišaukė Jeronimą.
  – Tik nepamiršau tau pasakyti: pas mane buvo užsukęs amerikonas ir teiravosi apie tavo statybininkus. Pažįsti, tur būt, ūkininką Godą, pravardžiuojamą „amerikonu“?
  –Kaip nepažinsi, jei mes beveik kaimynai, – vos nesuriko nudžiugęs Jeronimas. – Nu, ir kaip apie mus pasakėte jam?
  – Pagyriau, žinoma, pagyriau. Jei patys turėtume užsakymus – nebūčiau gyręs, – prisipažino gudrus prievaizdas. –Sakė turįs nepabaigiamų darbų ir ieškas patikimų meistrų.
  – O kaip su juo susižinoti, ar nesakė?
  – Jis pats pas tave atvažiuos, o į dvarą užsuko pamatyti jūsų darbą.
  – Tai ačiū! Ponas prievaizde, kad neišpeikei mūsų, – tikrai nuoširdžiai padėkojo Jeronimas buvusiam užsakovui. – Gal vėl kada nors mus pakviesite!..
  –Visko gali būti, jei nieko blogesnio nebeįvyks, - sutiko jau važiuodamas dvaro gaspadorius.
  Sužlugus Maskvos sukilimui, atslūgo revoliucija ir visoje Rusijoje. Prieš tai bolševikų organizuojami streikai ne tiek pakenkė, kiek nualino darbininkų šeimas, netekusias pragyvenimo lėšų.
  Lietuvoje taip pat viskas sugrįžo į savo vietas ir žmonės, svarstydami turguje, nusprendė, jog be reikalo kvailiota.
  –Tas caro manifestas ir tos Dūmos, mums tiek naudos, kiek šuniui penkta koja, – svarstė nepasiekę savo tikslo riaušininkai.
  Bet kai nuo 1907 metų caro vyriausybė panaikino žemės išperkamąjį mokestį, labai apsidžiaugė buvę baudžiauninkai.
  Tvarkingieji ūkininkai puolė gerinti ir plėsti savo valdas, pusvelčiui supirkinėdami nusigyvenusiųjų žemes.
  Tie, kurie tapę savininkais, nė nesiruošia ūkininkauti, traktieriuje išreiškia savo džiaugsmą:
  – Dabar mes ponai! Norėsim savo žemė patys turėsim, norėsim – parduosim, norėsim – pragersim, norėsim – dovanosim!...
  – Ką tu bedovanosi, jei užpraeitą nedėlę jau pardavei? – primena sugėrovas, rėplom ieškodamas kepurės po stalu.
  – Ar tikrai? – stebisi dar sėdįs už stalo. –Jei taip, tai kam mums ta žemė? Tik vienas vargas su ja... Eisim žydams malkų pjauti, tai bent uždirbsim!...
  – Neduosiu! Rupūžės, neduosiu! Eisiu ir atsigulsiu ant savo ežios!... – šukalioja, neradęs kepurės draugas.
  – Tavo žemę jau suarė ir užsėjo, kur tu begulsi? – stabdo kompanionai jau pro duris kiūtinantį buvusį žemės savininką.
  – Tai velniai! Pragėrė žemes, o dabar dar ir protą, – šaiposi linksmi zimagorai, niekad neturėję žemės ir nepageidaujantys jos.
  – Ir teisingai darys! Dievas sutvėrė žemę dėl visų, o ne tam, kad ją, kaip prostitutę pardavinėtų, – tvirtai pareiškė inteligentiškos išvaizdos vyrukas.
  – Bet, kad Dievas su bolševikais nedraugauja, – suabejojo zimagorai.
  – Susidraugaus ateityje. Jų idėjos panašios – lygybė, brolybė. Dabar jie konkuremtai: bolševikai nori įgyvendinti tai, ko Kristus nespėjo padaryti... – paaiškino tamsuoliams vyrukas.
  Jau skirstantis, vienas jaunas zimagoras susižavėjęs negali nurimti:
  – Vaje, koks mokytas, turbūt gimnazistas? Jis su Dievu ir bolševikais – iš vien eina.
  – Durnas tu! Dabar nesuprasi, kas su kuo eina; ne tam pritarsi – kulką į kaktą gausi! – sudraudė piemenį rimtas žmogus.
  –Tas tavo „gimnazistas“ tikras oportunistas!
  – O kas jie tokie? – jau ir kiti susidomėjo.
  – Ogi tokie, kurie visus purto, o patys nieko neturi; jie prisidės prie tų, kas laimės..
  – Tai bjaurybės! – pasipiktino zimagorai, palikdami karčiamą.
  – O mes su kuo eisim? – nori žinoti jaunuolis.
  – Mes su dalba ir kastuvais eisim, pakol dar yra darbo. O tu neskubėk į politiką – nespėjęs užaugti, padėsi galvelę! –perspėjo tas pats rimtas žmogus.

                                                                  xxx

  Jeronimui, pratusiam būti žmonių šurmulyje, tas priverstinis dykinėjimas – tarsi pasaulio pabaiga. Be tikro užsiėmimo, rodos, ir namuose jo niekas nebevertina. Vaikai, paliepti ką nors padaryti, dar eina motinos atsiklausti, o jei motina kur pasiunčia – tėvo klausti nereikia.
  Kartais, pažvelgus į vis dar gražią žmoną, Jeronimui dingteli: „Ar tik ne dėl ūkio Marė ištekėjo už jo? Iš meilės? Kokia gali būti gražios moters meilė kupriui!... Iš pasigailėjimo? Dar blogiau! Juk gailėtis galima visų ubagų, sėdinčių Sausdravio pašventoriuje!... “Jo niekas nesigailėjo mažo, kai vaiko širdelė troško meilės, užuojautos. Kokią kančią reikėjo ištverti, matant, kaip tėvas didžiuojasi jo gražuoliu broliu, o jis sėdi savo kampelyje ant patiestos gūnios, nedrįsdamas net artintis prie jų; gerai, kad šalia šuo jį užjautė, o gal ir mylėjo? 
  Tokios nuotaikos prislėgtas jis, rodos, eitų į karčiamą, prisigertų, o gal ir susimuštų su kuo, kad nuslūgtų apmaudas ant savęs ir pyktis ant viso svieto, trukdančio užsiimti savo amatu.
  Bet meistras žino, kad pasirodžius jam karčiamoje, nuo jo nusigręžtų statybininkai, kurie laukia nesulaukia, kuomet jis pakvies juos prie darbo.
  Neradęs nusiraminimo, jis nukabinęs nosį, dyrina į pavėsinę ir ten spardo plytas, tarsi jos kaltos, kad niekas neperka!...
  Niekas negali apsakyti, kaip Jeronimas nudžiugo, kai po tokio beviltiško išgyvenimo, vieną rudens pavakare į kiemą įtrinksėjo brikelis su amerikonu. Jam pasivaideno, kad gyvam esant, dangaus vartai atsivėrė. Bet atsiminęs, amžiną atilsį, meistro patarimą, kad užsakovui negalima rodyti begalinį susižavėjimą jo pasiūlymu, santūriai pasisveikino ir pasakė:
  – Girdėjau, kad tamsta teiravotės apie mano meistrus. Ką gi, dabar esam kaip ir nelabai užimti.
  – Taip, taip, – patvirtino Godas, ropšdamas iš brikelio. – Ne tik teiravausi, bet ir jūsų darbą apžiūrėjau. O dabar pat noriu pasiūlyti kai ką. Turiu nepabaigiamų darbų.
  – Tai einam į vidų ir aptarsim! – pagarbiai kviečia meistras užsakovą.
  – Į trobą aš neisiu, neatvežiau vaikams saldainių, o šnekėti galime čia pat prisėdę, – sumojavo rankomis Godas. – Juk derybos bus, kai atvyksi pas mane.
  – Mano vaikai jau dideli, saldainiais nebelepinami. O pasišnekėti, žinoma, galima ir čia pat, – nusileido Jeronimas.
  Ir abu susėdo prie svirnelio ant rantytais stulpeliais papuošto priegrindžio.
  – Noriu užsakyti užvažiuojamas abares, dideles, kaip dvaruose, kad yra.
  – Mums ne naujiena: statėm dvaruose ir abares, ir staldus, ir rūmus remontavom. Viską sugebam, kad tik laiku būtų pristatytos medžiagos ir sutvarkyta dėl apmokėjimo, – pagalvojęs Jeronimas dar pridūrė: – Neslepiu, kad dauguma mano vyrų gyvena nuo algos iki algos, todėl jiems atlyginimus turiu mokėti tiksliai pagal atliktus darbus.
  – Žinoma, žinoma, pagal atliktus darbus, o ne iš karto... – lyg pats sau pakartojo Godas.
  – Darbus, turbūt, pradėsite anksti pavasarį?
  – Kada ir ką dirbti pradėsime, pasakysiu pamatęs, ką jūs turite. Pavasarį, kai atsivesiu žmones, viskas turi būti po ranka.
  – Ką turiu, aš čia pat galiu pasakyti. Turiu privežtų akmenų krūvas, žvyro, molio, smėlio; turiu kalnus apvalių rastų, nugenėtų ir nužievintų karčių šūsnis; dar lotų pritašė pusbernis.
  –Ir viskas? – iškreipė ironiška šypsena Jeronimo veidą.
  – Atrodo, – sumišo Godas.
  – O kur švarcuoti brusai stogo konstrukcijai, kalnai colinių lentų karkasų apkalimams, blankės stalių gaminimams, pusrasčiai tiltui ir užvažiuojamų lubų grėdams...
  – Gana jau gana, nebevardyk! Nieko iš tokių dalykų neturiu.
  – O kuo stogą žadi dengti: šiaudais, skiedrom, gontais ar čerpėmis?
  – Čerpėmis, kad dvarininkai sprogtų iš pavydo! – lyg ir pajuokavo Godas.
  – Tai mat kaip! Plonų lotų prisitašėte šiaudiniam stogui, o kitokiems reiks bruselių grebėstams.
  – O kur tą visą gauti?
  – Tą viską per žiemą reikės padaryti iš tų jūsų apvalių rastų. Prisieis pastatyti dvi poras ar daugiau dročių. Rudenį, iki užšąlant, reiktų pasidaryti pamatus, kad anksti pavasarį galėčiau sienas varyti ir užimti visus žmones.
  – O tuos visus pasiruošimus ar nebūtų geriau pradėti nuo pavasario?
  –Galima būtų ir nuo pavasario, – numykė Jeronimas. – Bet tuomet statyba užsitęstų iki maro metų, o aš, savo žmonėms užimti, turėčiau dar ir kitur pasiieškoti darbo. Tas man būtų didelis nepatogumas, – susiraukė meistras, pagalvojęs, kad dar vieną žiemą reiktų vaduotis be užsiėmimo.
  – Jeigu taip, tai daryk viską pagal savo planą, o aš su savo ūkiu kaip nors prisitaikysiu prie jūsų statybų...
  Jeronimas, išleidęs Godą, vos nešokinėjo iš džiaugsmo, baigsis tos prakeiktos juodos dienos, kuomet žmogus be tikro užsiėmimo, pradedi pats savęs nekęsti.
  Juk dar užvakar, sutikę Jeronimą, jo žmonės reikalavo: „Imkis ko nors, gelbėk mus nuo bado! “ –
„O ką aš galiu padaryti, jei tie šėtonai, neiškentę raskažiaus, pradėjo tą niekam nereikalingą karą, o dabar, pralaimėję svetur, namuose pradėjo savus plumpinti? “ – skėsčiojo rankomis meistras.
  Dabar Jeronimas nudžiugins savo žmones, išsiilgusius darbo ir duonos... bet ar visi besugrįš po tų neramumų?...

                                                                            II

  Jeronimas, po ilgo priverstinio dykinėjimo, gavęs pas turtingą ūkininką Godą užsakymą – pastatyti užvažiuojamas akaras, prie darbo puolė kaip išbadėjęs vilkas prie skerdienos.
  Buvusioje vasaros virtuvėje įsirengė patalpas gyventi ir miegoti, kur ir pats per savaitę būna. Namie pasirodo tik savaitgaliais, o kartais net rečiau.
  Jo žmona Marija, likusi namie su vaikais, pasijuto vėl savo namų šeimininke, atsakinga už namų židinio jaukumą ir vaikų ateitį.
  Jų sūnui Rapolui atiteko visi namų ūkio vyriški darbai. Jis šeria, girdo ir prižiūri gyvulius; prigavęs laiko, stoja prie kaladės žabų kapoti, tašyti mietų, ruošt ir skaldyti tvorgalius; atrinkti ir apdoroti tinkamą medieną padargų bei inventoriaus remontui...
  – Kai mudu su Petrone turėsim skubių užsakymų, tau, Rapolėli., teks ir kiaules apliuobti, ir jovalą joms paruošt.
  – Juk tai ne vyriškas darbas, mama,  – raukosi Rapolas. – Kas nors patėmijęs, išjuoks mane, kad moteriškus darbus dirbu.
  – O lašinius, vaikeli, ar tik moteriškos valgo? Vištas lesinti tikrai moteriškas užsiėmimas, bet kiaušinius juk ir vyrai mėgsta... Nežinai, kaip gyvenime gali nutikti. Jei vienas likęs vyras nešers kiaulės, nemelš karvės ir nelesins vištų, tai ir pats badu numirs...
  – O aš, mama, nenorėčiau, kad mano vyras dirbtų bobiškus darbus, o savo apleistų ar visai nesugebėtų atlikti vyriškus reikalus!... – rimtai paprieštaravo motinai Rapolo sesuo.
  – Duok, Dieve, kad jūs, vaikai, visada gyventumėte normalioje šeimoje, kur kiekvienas atlieka savo pareigas! – susigraudinusi palinkėjo motina. – Ir aš nebenorėčiau pakartoti našlaitės likimo... – paslėpė ji ašarą skarelės kampe ir tarsi saulutė iš po debesėlio, nusišypsojo vaikams.
  Rapolas su Petronėle susi-valgę be žodžių sutarė, daugiau neliūdinti motinos, o daryti viską, kad namuose nieko netrūktų ir visada būtų santaika... ir ramybė.
  Vaikai atsimena, kokie nemieli buvo namai, kuomet tėvas kankinosi be darbo. Netekęs vilties, šaukdavo: „Negaliu pernešt, nežinodamas, ko šiandien nusitverti, ką rytoj veiksiu, ar ilgai tęsis ta velniava? “ Motina ramindavo: „Tu liaukis Dievą piktinęs savo bėdomis, kuomet aimanuoja šeimos kare netekusios savo maitintojų, žmonos vyrų, tėvai vaikų!... “ – „Gerai tau, Marele, turi užsiėmimą. Ir laikomės tik iš tavo uždarbio... “ – pavydėdavo Jeronimas žmonai.

                                                            xxx

  Ilgais rudens vakarais ir žiemą prie spingsulės, motina mėgsta pasėdėti su vaikais. Pasakoja jiems apie jų bočių gyvenimus, apie savo ir tėvo gimines.
  Nepamiršta paminėti, kad jų senelė iš tėvo pusės yra kilusi iš garbingos Prūsijos lietuvių šeimos, o senelis buvo stambaus ūkio savininkas.
  – Koks iš jo ūkininkas, jeigu mudu su babūnėle jį prižiūrėjom kaip mažą vaiką? Jis iš trobos niekur nebeišeidavo.
  – Atminkite, vaikai, kad senas žmogus, o dar ligotas, gali tapti silpnesnis ir už mažą vaiką. Tik vaiką mes globojame juokdamiesi, o seną žmogų – užjausdami.
  – Verta įsidėmėti, vaikai, kad sunkiausia ir liūdniausia senatvė žmogui, praradusiam sveikatą ir artimuosius dėl savo kaltės.
  – Kodėl mūsų tėvas prarado tėvoniją? – piktas Rapolo klausimas.
  – Žmonės šneka, kad tėvas su savo zimagorais pragėrė tą ūkį, – pasiskubino broliui nušviesti Petronėlė.
  – Jūsų tėvas neturėjo ūkio ir negalėjo pragerti to, kas jam nepriklausė. Tas vienkiemis buvo užstatytas bankui dar jo senelio, o įpėdiniu paskirtas jo brolis.
  – Juk mudvi su babūnėle gyvenom ten?
  – Gyvenote, bet ne savo, o banko ūkyje, – nenoriai aiškino motina, slegiama nemalonių prisiminimų.
  – Aš uždirbsiu pinigų ir išpirksiu tėvoniją, – rimtai pareiškė Rapolas.
  – Jeigu taip gerai žadi uždirbti – pirk dvarą, o ne nualintą sodybą, – pasišaipė sesuo.
  – O kodėl žmonės taip piktai šneka apie mūsų tėvą? – užsigavusi Petronėlė.
  Motina patraukė pečiais, nežinodama, kaip čia paaiškinti tą žmonių ydą.
  – Matyt palengvėja savos bėdos, žinant, kad ir kitiems nesaldu, – spėlioja motina.
  – Žinau, mama, kad doras žmogus kitų neapkalba, o tik toks, kuris nori save pagirti: „Matykite, koks jis blogas, o aš ne toks! “, –piktinasi Petronėlė. – Su tokiomis, kurios peikia drauges, aš iš viso nebendrauju, nes žinau, jog kitai ir apie mane primeluos.
  – O juk teisingai mūsų tėvas sako, kad niektauza gali net klebono gaspadinę apkalbėti, – prisimena Rapolas tėvo mėgstamą posakį.
  – Tu, sūneli, dar per jaunas apie gaspadines kalbėti, – perspėja motina.
  – Juk ne aš, o tėvas taip sako, – užsigavo Rapolas.
  – Ne viską galima kartoti, ką ir tėvas pasako... – susirūpino motina, žinodama, jog vyras nesivaržo su išsireiškimais.

                                                                    xxx
  Praėjo nelengva žiema. Pavasarėjant, darganos ir lijundros baigia nuvaryti paskutinį sniegą; kartais dar pasnaiguriuoja, bet snaigės ištirpsta, nepasiekusios žemės.
  Paryčiais, prasigiedrijęs dangus, pranašauja darbingą dieną, Jeronimas žadina savuosius, nelaukdamas, pakol atėjusi virėja pasibels į duris.
  Statybos darbai pačiame įkarštyje. Mūrininkai varo iš skaldytų akmenų viršžeminę pamatų dalį, dailiai rievėdami iškilias siūles, vyrai juokauja: „pamatai bus, kaip šventoriaus mūras“ – „Mergos galės ne tik karves melžti, bet ir pasimelsti čia, “ – prideda nuo savęs kiti.
  Dailidės, ruošdami stogui detales, perdengimui balkius bei karkaso griaučiams stovus ir santvaras, vis mėgsta pasišaipyti iš dročių: „Jūs kinkuojate ir kinkuojate, kaip arkliai giliuodami, o darbo nematyti“ – „Jei mes nekinkuosime, jūs per kazuolines nedainuosite! “ – atsikerta šie, toliau dzyruodami nepabaigiamą darbą.
  Jau saulei kiek pakilus, virėja, kviesdama pusryčių, prieangyje pabruzdina keptuve ir statybininkai, lyg pabaidyti žvirbliai, meta darbą ir lekia prie paruošto stalo; ten jau surikiuoti dideli moliniai dubenys su pusmarškone koše, pagardinta grynų taukų padažu. Virėjos paskaičiuota: vienas dubuo keturiems valgytojams; tik pieną ji padeda moliniuose puodeliuose kiekvienam atskirai ir po medinį šaukštą šalia.
  Taip prasideda eilinė statybininkų diena – pilka ir neįdomi, jei nebūtų pamarginta kolektyvinės išminties sąmojais.
  Po užsitęsusios bedarbystės ir pergyvenimų dėl šeimų likimų, Jeronimo žmonėms atsiradęs darbas tartum sugrįžimas į rojų, kurio anksčiau deramai nevertino. Dabar nereikia jų raginti, o tik nurodyti, ką ir kaip atlikti, ir darbas virte verda...
  Jeronimas džiaugiasi laimingais žmonėmis savaitgaliais su uždarbiu skubančiais namo „Kur jie dingtų be manęs? “ – pasididžiuoja ir savimi meistras.
  Vieną savaitgalį, tėvas, pasitaręs su žmona, nusprendė sūnų pasiimti prie statybų.
  – Gana tau, vaike, trainiotis po namus, laikas išeiti į žmones, pamatyti, kaip kiti dirba, susipažinti su būsimais bendradarbiais. Jei patiks darbas ir būsi gabus, gal ateityje mano amatą perimsi...
  – Aš ir namuose ne dinderį mušu, o dirbu! – įsižeidė Rapolas. – Bet molio Motiejumi būti namie taip pat įkyrėjo.
  – Kai mažas buvai patiko darbuotis prie plytų... – neiškentė ir motina neįsiterpusi.
  – Bet aš, mama, negaliu visą amžių būti mažas!
  – Taip, taip – čia jau vyriška kalba, – pritarė tėvas. – Aš tavo metų jau Dauniaus padėjėjas skaičiausi...
  Motina tik nusišypsojo, prisiminusi savo tėvo, Dauniaus, sumanymą: „Noriu iš padaužų vado padaryti sau padėjėją. Jei pasiseks, jis, kaip žinomo ūkininko vaikas, bus mums gera reklama, ojei nepasiseks –išgarsėsime kaip tos šaikos bendrininkai!... “
  Jeigu pasiimsi Rapolą, gal ir mane įtaisysi į akmistrines, –juokauja Marija.
  –Negalima! Turi būti visiškai pašalinė, kad nepradėtų kurį vieną geriau maitinti.
  – Ką jau ką, o meistrą ir pašalinė geriau pamylės, – nenusileidžia žmona.
  – Mūsų virėja yra sena davatka, kuri gali ir į kaktą samčiu kaukštelėti, jei kas pamirš prieš valgį persižegnoti, ar pradės blevyzgoti prie stalo.
  – Kai mes abu dirbsim, ten nenakvosim, o važinėsim namo. Pietus pavalgysim su visais, o pusryčius ir vakarienę, ką pačios paruošitau.
  – Tai mums bus papildomų rūpesčių, bet gal ir gerai, kad visai neatprastumėt nuo namų.
  Vieną gražų gegužės rytą, Jeronimas, atsivežęs sūnų, pristatė savo žmonėms:
  –Jo metų aš pradėjau dirbti statybose, manau, kad ir jam laikas pasirinkti, kuo būti. Iki šios jis taip pat netinginiavo, todėl sveikatos turi, o proto įsigys dirbdamas su jumis.
  Rapolas, pastatytas prieš tiek daug smalsių akių, pasijuto tarsi teliukas, atvežtas į pusiaugavio mugę. Tėvas pasijuto nesmagiai, kad sūnus nepratarė nė žodžio, paliepė:
  – Pasakyk vyrams ką nors.
  – O ką sakyti? – patrūkčiojo pečiais Rapolas.
  –Sakyk, kad tau čia patiks, kad pasistengsi...
  – Jeigu nieko geresnio– nėra, gal ir čia patiks, – išdrožė Rapolas, prajuokindamas apspitusius vyrus.
  – Visai nemoka gudrauti! – nusispjovė tėvas. –Ką pagalvoja, tą ir pasako.
  – Gerai, kad dar nesugadintas vyrukas, nemoka meluoti, –pagyrė pagyvenęs mūrininkas Antanas Dargužis.
  – Jeigu pats, Antanai, nieko prieš, aš ir noriu jį paskirti pas tave prie pamatų?
  – Gerai, meistre, aš jį pamokysiu akmenis skaldyti, o paskui ir sumūryti juos į pamatus.
  Mūrininkas nusivedė naujoką prie akmenų šūsnies, išritino iš krūvos didelį akmenį ir paaiškino:
  Žemėje ir neskeltą galima į pamatą įmesti, bet virš žemės reikia, kad viena pusė būtų plokščia. Prieš skeldamas, apžiūrėk, kaip akmenėlis susisluoksniavęs, radęs jo silpno sluoksnio randą, kaukšt kūju ir akmenėlis sudrebės; dar vieną, kitą kartą, ir stipruolis guli perskeltas per pusę.
  –Gerai, dėde, taip aš jau sugebėsiu, – apsidžiaugė Rapolas, kad pradžiai jam tokį paprastą darbą paskyrė, –ir atsivedėjęs sunkiu kūju trenkė kur papuola į didįjį akmenį.
  – Palauk, palauk, vyruti, neskubėk, pirma pažiūrėk, kaip aš skelsiu!
  Mūrininkas, pasukiodamas riedulį, apžiūrėjo iš visų pusių, pastukseno mažuoju kūjeliu, radęs tinkamą sluoksnį – kaukšt didžiuoju kūju ir atskėlė nedidelį luitą.
  – Plotnas bjaurybė, nenori pasiduoti. Jeigu ir tu jo neįveiksi, įmūrysim kur nors ir tokį, – pasakė Antanas, perduodamas Rapolui kūjį.
  Nueidamas mūrininkas dar paklausė:
  – Ar suprati, kaip elgtis su užsispyrėliais?
  – Ko čia nesuprasi, – atsainiai mestelėjo Rapolas, o pats pagalvojo: „Matyt tas Antanas mažai beturi viekos, jei taip čiupinėjasi su vienu akmeniu? “
  Likęs vienas, Rapolas pasispjaudė delnus, čiupo kūjį ir iš visų jėgų šveitė į tą didelį akmenį, kad tas net į keturias skeveldras išsisklaidė. „O taip, aš jums parodysiu, kaip reikia dirbti! “ – pagalvojo ir pradėjo visus iš eilės daužyti taip, kad net dulkės parūko. Greit privarė nemažą krūvą duženų ir patenkintas nusibraukė prakaitą nuo kaktos.
  Kai norėjo vėl imtis darbo, iš kažkur atsiradęs tėvas stumtelėjo jį nuo skaldos ir įsiutęs sušvokštė:
  – Ką tu čia išdarinėji?!
  – Akmenis skaldau. Ar nematai? – užsigavo šis.
  – Tu ne skaldai, o gadini akmenis! – suriko tėvas, nebepritildydamas balso, nes čia pat jau susirinkę kiti darbininkai: nebenuslėpsi sūnaus išdaigos! – Už sugadintus akmenis išskaitysiu iš algos! – pareiškė visiems girdint.
  – O tau, Antanai, aš jį paskyriau, kad mokytum, o ne vieną paliktum! – supyko Jeronimas ir ant mūrininko.
  – Iš kur aš galėjau žinoti, kad jis tiek jėgos turi! – teisinosi mūrininkas.
  – Jėgos turi, o proto pats turėjai įkrėsti... – jau kiek atlyžo meistras. – Dabar pastatyk jį griovio kasti ir medžiagų prinešti, – įsakė nueidamas.
  – Tik pamanyk: tiek akmenų kaip sūrį sutrupino! – kraipo galvą Antanas. – Bet tu nenusimink, dirbdamas visko išmoksi. Iki algos gal ir tėvas pamirš savo pažadą.
  – Ką tėvas pamirš man nerūpi... Aš pats nepamiršiu!... – piktai sviedė susirinkusiems Rapolas.
  Važiuojant namo abu su tėvu beveik nesikalbėjo. Netoli namų tėvas neiškentė neprabilęs:
  – Niekur neišsišok, o stebėk, kaip kiti daro; kai perprasi darbą, tuomet imkis ir padaryk geriau už kitus.
  Tuomet Rapolas nutylėjo, bet tą pamokymą visam amžiui įsidėmėjo ir jo laikėsi...
  Vakarieniaujant, motina, stebėdama paniurusius vyrus, paklausė:
  – Kodėl abu tokie surūgę, ar darbe kas nepasisekė?
  Tėvas, žvilgterėjęs į sūnų, motinai paaiškino:
  – Juk iš darbo, o ne iš baliaus parvažiavom. O darbe vieną dieną geriau, kitą – blogiau sekasi, bet sunkiai dirbant, linksmybių nedaug.
  – Tik nesiplėšikitau labiau už kitus, – susirūpino motina.
  – Na, ten jau kaip išeina, – nusišypsojo tėvas. – Ant svetimos kupros, pagal rusus, tik į rojų joti, o darbe kiekvienas privalo daryti, kas jam priklauso.
  Įsibėgėjus darbų eigai, visų žvilgsniai krypsta į pamatininkų darbą, raginantys greičiau atiduoti fundamentus. Visi žino, kad tuomet prasidės tikras darbas, nuo kurio ir uždarbis pasidarys svaresnis, o kylant pastatui, galima bus ir po apylinkes pasidairyti ir mestelti ilgesingą žvilgsnį savo namų link.
  Be to niekam ne paslaptis, kad pamatinėms šeimininkai yra padarę alaus ir, pagal tradiciją, ruošia šiokias tokias vaišes.
  Rapolui pamoka su akmenų istorija išėjo į naudą. Dabar, ko nežino, nesivaržo paklausti. Išmoko akmenį perskelti ir jį dailiai į fundamentą įmūryti; dirbdamas su dailidėmis, įsisąmonino taisyklę – prieš nupjaunant, keletą sykių atmatuoti. Dailidė, taip pat pagyvenęs žmogus, mėgo visiems priminti: „Mūrininkas uždrėbė skiedinio ir paslėpė plyšį, o dailidė ar stalius –sugadino medieną – broko nepaslėpsi!... “
  Tėvas nuolat aiškina Rapolui, jog net paprasčiausias akmuo, žvyro ir smėlio sauja, numestas medgalys ar lentgalys – yra užsakovo turtas, kurį darbininkai privalo saugoti labiau, negu savo. Tokių bastūnų, kurie negerbia svetimo gero, ūkininkai ir į kiemą neįsileis.
  – Tai ir apie mano akmenis sužinos kiti?
  – Tavo akmenys jau anekdotu pavirto, bet jie išgarsino tavo jėgą, – nusijuokė tėvas.
  Neužilgo po Jurginių, vieną šeštadienio pavakarę, šeimininkas puškuodamas atgabeno į darbininkų patalpą alaus statinaitę; šeimininkė, dar žydinti moteris, bene penkiolika metų jaunesnė už vyrą, atnešė didžiulį dubenį troškintos mėsos; jų duktė, gal dvylikos metų žvali mergytė, šalia dubens patalpino priraikytos duonos rėtį ir fajansinį padėklą su padžiovintu sūriu; dar, nubėgus į trobą, atlakino krepšį su kažkokiais buteliais ir pastatė prie tėvo kojų po stalu.
  Jeronimo žmonės, susirinkę pavakariais, nudavė nustebę, nors visi žinojo ir laukė šio įvykio jau nuo pusės balandžio.
  Stiprus alus greit atrišo vyrams liežuvius, o santūresniems šeimininkas dar iš butelių papilstė, todėl greit visi sušurmuliavo kaip per jomarką Luokėje.
  Rapolui taip pat pastūmė sklidiną stiklinę alaus ir kumštelėjo į šoną, kad išgertų ir siųstų toliau. Šis sumišęs žvilgterėjo į tėvą, kuris ramiai pasakė:
  –Vieną, jei nori gali išgerti, o kitas perduok toliau.
  Rapolas išmaukė iki dugno ir tuščią stiklinę pastūmė kaimynui. Kažkas pripildė ją, ir stiklinė nukeliavo ratu.
  Šeimininkų duktė tuoj pakišo Rapolui padėklą su sūriu.
  – Užkąsk! Akmenis trupini kaip sūrius, o tikras sūris gali tau ir dantį nulaužti, – lyg ir pasišaipė panelė Godaitė.
  „ Tai jau ir ta varla žino! “ – nustebo Rapolas, bet alaus padrąsintas, sumojo tinkamai atsikirsti.:
  – Aš nekaltas, kad jūsų akmenys minkštesni už sūrį – tik palieti, ir subyra.
  – Ir iš tokių padarėte pamatus? – išpūtė akis mergina. – O jei ims ir sugrius tvartas – turėsi atsakyti.
  –Nesugrius – sūriais paramstysim! – nepasiduoda Rapolas.
  – Aš žinau, tavo vardas Rapolas, o mano – Konstancija. Tik mane vadina Koste. Taip mane nuo pat mažens visi vadina.
  Kuomet namelyje, lyg kokiame balagane, įsivyravo alda ir erzelynė, šeimininkė pakilo, pasiėmė dukrą ir išsivedė namo.
  Kiek padelsęs, atsistojo ir Rapolas.
  – Aš pėsčias eisiu namo, – pasakė tėvui.
  Jis su palengvėjimu išsinešdino iš triukšmingos ir prirūkytos pirkios į pavasariu kvepiantį vakarą.
  Rapolas pasismagindamas greitai pardūmė namo. Motiną rado dar berymančią palangėje ant suolelio, belaukiančią savo meistrų.
  – O kur tėvą padėjai?
  – Tėvas pamatines laisto, pabaigs alų ir parvažiuos.
  – O tu kodėl nepalaukei tėvo?
  – Negi aš ten murksosiu ir klausysiu girtų sapaliojimų! – pasipiktino Rapolas.
  – Duok, Dieve, kad tu, sūneli, visada toks būtum.
  – O koks aš kitoks galiu būti? – nesuprato sūnus motinos.
  Rapolas apsidairęs ir, nematydamas sesers, paklausė:
  – O Petronė į vakarėlį vėl viena išdūmė?
  – Ne viena, draugės išsivedė. Žadėjo anksti pareiti.
  – O juk žadėjo manęs palaukti, – piktinosi Rapolas.
  – Kiek gi galėjo laukti, juk jau vėlu būtų eiti į vakarėlį. O eiti su tavimi ruošėsi: tau baltinius išprosijo, kostiumą išvalė, net kamašus nublizgino.
  Tėvas parvažiavo vėlokai, kažką niūniuodamas, o tarpais su arkliu ar su savimi garsiai pasiginčydamas.
    Dukters dar nebuvo namie, bet apie ją tėvas net nepaklausė. Pilnametė, pati žino, kaip elgtis.
  Pamatęs prie kamaros dar nemiegantį sūnų, paliepė:
  – Nukinkyk arklį ir paleisk apluoke, rytoj pats nuvesiu pririšti arba pašersiu namie. Girdėjau tavo pokalbį su panele Godaite. Gerai... tu jai išdrožei apie tą nuotykį...
  – Tur būt jos tėvas pyksta ant manęs už tuos akmenis?
  –Juokiasi susiriesdamas. Tu jam patinki. Sakė, primeni sūnų, kuris būtų buvęs tavo metų.