Miško poezija

Autobusas, keldamas siaubingą smarvę ir triukšmą, šiaip ne taip prasigrūda pro pypiančių mašinų srautus ir pagaliau išvažiuoja iš Vilniaus.
  Aš atsisuku ir stebiu tolstantį, pilką nuo dulkių gimtąjį miestą. Myliu jį. Tačiau pavargau. Nežymiai šypteliu. Nesąmonė. Nejau galima pavargti nuo to ką myli?
  Ne... Ne nuo miesto aš pavargau. Pavargau nuo savęs. Nuo to, kas esu, tiksliau, kuo privalau būti ten. Man nusibodo. Todėl išvažiavau. Tik dar nenusprendžiau kur. Sugalvosiu pakeliui.
  Apsisuku ir vėl įsispoksau pro langą. Pro šalį bėga apleisti laukai. Apie nieką nemąstau.
  Dvokiantis, kokių penkiasdešimties metų vyras sunkiai prasverdėja autobuso viduriu ir atsisėda šalia storos moteriškės su milžinišku kuodu.
  Vėl pasižiūriu pro langą. Dabar laukus pakeitė miškai. Žvelgdama į paslaptingus medžius nejučia prisimenu, kaip vaikystėj vaikščiodavau po panašų mišką su tėčiu. Mes kurdavom įvairias istorijas,,, pasakas“, kaip tuo metu vadinom. Būdavo labai gera. Net nepajuntu, kaip apima ilgesys.
  Atsistoju ir einu prie vairuotojo kabinos. Pasibeldžiu, jis praveria langelį.
  -Išleiskit mane čia, -be nuovokos murmu.
  Vairuotojas susierzina.
  -Čia ne stotelė, sėsk, -piktai atrėžia ir bando uždaryti langelį.
  Užkišu rankas, neleidžiu.
  -Išleiskit mane čia, jei norit, galiu duoti truputėlį pinigų, -kalbu, nors neturiu kišenėje nė dvidešimt centų, -Duosiu pinigų, išleiskit tik. Prašau, išleiskit, aš...
  -Užsikišk, kvaiša, -užpyksta vairuotojas ir, staigiai spausdamas stabdžius, sustoja pakelėje, -Lipk greičiau.
  Skubiai šoku pro duris kol jis neapsigalvojo. Autobusas paleidžia į mane didžiulį juodos smarvės debesį ir nuvažiuoja. O aš, kone džiūgaudama, patraukiu tiesiai į mišką.
  Einant į galvą be perstojo plūsta prisiminimai apie mūsų su tėčiu pasivaikščiojimus. Staiga pajuntu, kad šypsausi atvira burna. Įsivaizdavusi savo išraišką nusijuokiu. Imu pusbalsiu pasakoti mūsų istorijas, o medžiai susidomėję klausosi.
  -Bitės atnešė jiems užburtą skrynią, tačiau jie negalėjo jos atidaryti, nes neturėjo rakto. Ant skrynios buvo kažkas užrašyta labai sena kalba, bet jie negalėjo perskaityti. Vaikščiodami Devyniom Kalvom jie sutiko malonų senuką, kuris padėjo rasti raktą. Atrakinę skrynią jie rado stebuklingą knygą, kurioje galima perskaityti bet ką, kas kada nors buvo užrašyta. Jie rado legendą apie Devyniose Kalvose snaudžiančius slibinus ir kad juos gali pažadinti tik elfo daina. Jie jau ruošėsi dainuoti, bet tada... -sutrinku ir nutylu.
    Susigėstu, kad kalbėjau tokius dalykus garsiai. Nejaukiai apsižvalgau. Aplink nė vieno žmogaus. Tuoj vėl atsipalaiduoju ir nusišypsau miškui. Čia esu saugi. Ir visai nesvarbu, kad mano pasakojimas toks pakrikas. Žinoma, žmonės nesuprastų, bet medžiai ne tokie. Medžiai išklauso žymiai geriau nei žmonės. Anie pertrauktų, imtų sakyti, kad nieko nesupranta, prašytų pakartoti, arba kaip tik numestų, kad neturi laiko šitoms nesąmonėms.
    Kažkodėl man pradeda atrodyti, kad medžiai turi protą. Jie juk gyvi, ar ne? Tai kodėl negalėtų sąvarankiškai mąstyti ir jausti aplinkos? Jeigu taip yra, neabejoju, kad jie labai išmintingi. Ir puikūs poetai. Priversti suktis nesustabdomu ratu. Priversti kartą per metus numirti. Ar gali būti gražesnė mirtis už medžio? Ją jis pergyvena kiekvieną rudenį. Eidamas į mirtį jis nudažo lapus šiltomis džiaugsmo spalvomis. Ar tai reiškia, kad jis džiaugiasi būsima mirtimi? O gal po įmantriu apdaru slepia gilų vidinį liūdesį?
  Sustoju ties šia mintimi ir iš naujo pažvelgiu į palaimingai ošiančius medžius.
  -Žinot, broleliai, -švelniai tariu, - Mes tokie patys.
  Apkabinu pirmą pasitaikiusį medį ir užsimerkiu. Laikau glėbyje tartum mylimą žmogų ir vaizduojuosi juntanti širdies plakimą jo kamiene. Veidą nušviečia šypsena. Pagaliau pasaulis man leidžia būti laiminga.
  ĮAtgalios sliūkinu pėsčia. Ne dėl to, kad nepaima jokia mašina. Net nebandžiau tranzuoti. Einu, nes nenoriu grįžti. Aš einu, spoksodama į artėjantį liūdną miestą, o pro šalį zuja mašinos.
  Grįžusi namo iškart traukiu miegoti. Nesu pavargusi, tiesiog negaliu prisiversti daryti to, ką vakarais reikia daryti, ką daro visi – žiūri televizorių, apsirėkauja su šeimos nariais ir taip toliau.,, Įdomu, ką vakarais veikia medžiai? “-pagalvoju ir pasineriu į mane gaubiančią miglą.