Nebyliai

Motina tyso ant žemės sustingusi it embrionas. Jos kaulėta nugara išsirietusi, slanksteliai išsišovę nelyginant žuvies ašakos. Atrodo tuoj tuoj pervers tą menką dangalą, skiriantį griaučius nuo oro.
Įkvėpt-iškvėpt. Įprastas veiksmas, kurį atlieka gyvieji. Atlieka ir dukra, klūpinti šalia motinos, įsistebeilijusi į didžiules bedvases jos akis. Rankas sudėjusi gulinčiajai ant krūtinės. Nekreipia dėmesio, kad ji nesikilnoja. Nežino, nesupranta kad turėtų. Tik lūpos. Kietai sučiauptos, suskeldėjusios it kūdikio, negavusio pieno, lūpos kelia nerimą. Nieko nelaukdama, mergaitė išsitraukia vazeliną, saugiai slepiamą mažoje nėriniuotos suknelės kišenėje. Tepa atsargiai it gyvybės eliksyrą. Tačiau lūpos nesujuda, melsvai rausva oda neryškėja, motina nesučepsi, idant vazelinas tolygiau pasiskirstytų.
Kambaryje tylu it tuštumoj. Tik kad tuštuma kartais kelia kur kas didesnį triukšmą. Vidinį. Neištransliuojamą į išorę. Tokio triukšmo dabar ir pilna mergaitė. Neišsakomo žodžiais, neatvaizduojamo gestais, sunkiai užtildomo. O veikiau tik nuslopinamo iki kitos atakos.
Staiga mergaitės veidas pabąla, laibi pirštai, lengvai sukę susivėlusias motinos garbanas, sustingsta, o žvilgsnis pildosi nežinomybe ir nesupratimu – pasigirsta čaižus paukštuko čirškavimas. Mergaitė ima kvėpuoti vis giliau ir dažniau. Ir su kiekvienu įkvėpimu jos akių vyzdžiai vis labiau plečiasi. Tačiau tai nesitęsia ilgai. Mergaitė netrukus nurimsta, skruostukai vėl parausta, ir ji, dabar jau prigulusi šalia motinos, viena ranka apkabinusi ją per pečius, su malonumu klausosi erdvę užpildančio garso. Gyvo ir nuo šios akimirkos savo.

Kitame kambaryje tėvas. Sukniubęs sėdi priešais televizoriaus ekraną. Nuo jo kojų vingiuoja kino juostos. Susipynusios tarsi medžio šaknys. Atrodo, niekada neleisiančios ištrūkti. Viena ranka vyras gniaužo pieštuką, kitoje laiko šūsnį prirašytų popieriaus lapų. Visas suplukęs ir kiek piktas jis vis stabdo stebimą filmą, vis brauko parkerio suguldytus žodžius. Ir keikiasi. Daug. Be perstojo. Juk vienas pakeistas žodis – pakeista scena. Vienas rankos su rašikliu mostas ir prieš akis laukia dar viena, o gal kelios bemiegės filmavimo naktys.
Euforija, kaifas, džiazas, neapykanta, o galiausiai orgazmas – štai ką patiria vyras kambaryje. Šioje nuosavoje kino celėje.
Vyras keikiasi, bet keikiasi teigiamai. Nes šitaip dirbti įprasta. Kitaip nebegalėtų būti. Jau gal metus, gal du, o gal trejus. Tiek laiko, kiek vyro galvoje gyvena nebylusis kinas. Prie jo ir darbuojasi. Su juo ir džiaugiasi, kovoja vyras nuo ryto iki vakaro.
Kai šis pluša, netoliese visada sukiojasi dukra. Karpo sugadintas kino juostas, atneša naujas ir siurbte siurbia į save kiekvieną ištartą tėčio žodį. Kiekvieną naują mintį priima kaip naują tiesą.

Į kambarį įsisuka vėjas. Pirmyn-atgal beveik ritmiškai baladojasi langas. Tarsi didžiulė nematoma ranka varstytų jį. Tarsi kviestų anapus. Laukan. Mergaitė atsikelia, svyruodama tipena jo link. Tą pačią akimirką trinkteli durys – apsilanko skersvėjis. Po kambarį ima skraidyti daugybė raudonai pribraukytų sąsiuvinių lapų ir vos keletas žymėtų žaliai. Ir nuotraukos. Kartu su langeliais ir linijom vėtros šokį šoka nuotraukos. Viena jų šlepteli visai šalia motinos. Mergaitė pribėga, pakelia ją, apžiūri.
–  O! Paukštukas! – laiminga sušunka. – Vadinasi, čia tu čirškėjai. Vadinasi, tu...! Grįžai ir daugiau niekada niekada nebesislėpsi šitam popierėly, taip? Nors ji labai graži. Tai aš ją dar paturėsiu, gerai? – šneka ji, jau glostydama orą it paukštį. Tada sulanksto nuotrauką ir įsikiša ją į kišenę. Šalia vazelino. Netrukus ryžtingai prieina prie lango ir sunkiai uždaro jį.
–  Mam, pastatykim bokštą, a? – po akimirkos, jau kraustydama ant žemės tysančias kaladėles, klausia dukra. Motina nesujuda. Mergaitės lūpų kampučiai nusileidžia žemyn.
–  O jeigu pažaistume namais? Aš būčiau mama, o tu dukra? – vėl bando pralinksminti, kaip jai atrodo, nuliūdusią motiną ir pralinksmėti pati. Tačiau reakcija tokia pati – jokios reakcijos.
Mergaitė ima nervingai kramtyti lūpą, jos veidas susiraukdamas rausvėja. Pranašaujamas ašarotas oras. Dviejų erdvių supanašėjimas. Susiliejimas – lauke jau nuo ryto debesys žemę laisto.
–  Tai tu... Tu nebenori žaisti su manimi? – išlemena dukra, ir jos kūnu nubėga šimtai skruzdėlių. Tada ji atsitraukia kiek toliau nuo mamos ir ima kuistis suknelės kišenėlėje tarsi joje slėptų daugybę daiktų. Netrukus ji viena ranka glamžo paukštuko nuotrauką, o kita šildo vazeliną ir braukia kelias spėjusias iškristi ašaras.
–  Tu man čiulbėsi ir čiulbėsi, gerai? Ne taip kaip mamytė... – taria kiek šniurkščiodama nosimi ir tepdama vazeliną ant permatomo snapo. Ir jau atrodo, kad mergaitė nurims. Kad sėdės ir linguos kartu su paukštuku. Gal net dainuoti ims. Gal net paukštukas žmogaus balsu pragys kaip per Kūčias. Juk jie prabyla. Visi iki vieno. „Tik ausis reikia pastatyti tinkamai“, – sakydavo ji.
Tačiau. Besipynę idiliški siūlai traškėdami plyšta – kitame kambaryje garsiai surėkia tėvas. Veikiau sukriokia. Tarsi gyvulys, per klaidą papjovęs savo vaiką.
Dukra išsigandusi pašoka, rankos atsileidžia. Vazelinas ir nuotrauka nukrenta ant grindų. Mergaitė sekundę pamąsto ir tykina prie durų. Priėjusi pasistiebia ant pirštų galų. Klauso, kas vyksta ten. Kitapus. Kūrėjo celėje.
Ir tada smūgis, trenksmas, tyla. Mergaitė nebeiškenčia – staigiai stumteli duris. Šios sugirgžda, sucypia ir du susilieja į vieną. Perskyros tarsi nelieka. Tarsi, nes iš tiesų erdvės nesimaišo – rezultatas toks pats, kaip supylus aliejų į pieną. Kartu, bet atskirai.
Dukra, markstydamasi nuo ryškios prožektorių šviesos, sliūkina tėčio link. Jis atsitūpęs, kone susilenkęs pusiau kasosi smilkinius. Tarsi juose slėptųsi kūrybinių galių šaltiniai. Spust ir teka. Spust ir užsukta srūvanti versmė.
–  O! Mano dukrelė dukružė atėjo pasilabinti, – prabyla tėvas, pajutęs, kaip laibi pirštukai atsargiai kaso jam nugarą. – Tai labas, – lėtai sušvokščia stodamasis ir ruošdamasis reveransui. – O dabar ate. Šutink. Šutink kambarėlin. Nors... Ne, dar palauk. Pakviesk gi mamužėlę. Vaidinti reikės. Iš naujo. Cit, nepertrauk. Reikės, vadinasi, reikės. Taip, taip, gerai išgirdai – iš naujo.
Mergaitė paniurna, paniurna ir apsisukusi tipena motinos kambario link. Tada dar atsigręžia, apžvelgia kino juostomis nuklotas grindis, tamsintus langus. Pastebi menką šviesos plyšelį juose. Ir tada ji sustingsta. Mąsto. Siurbte siurbia tą netikėtai prasiskverbusią saulės šilumą. Ir netrukus mažoje jos galvoje nušvinta. Dukra pašoka, neria motinos link. Durys, tarsi suprasdamos, kad nebus uždarytos, užsitrenkia pačios.
–  Dabar žinau! Dabar aš viską žinau! Tu vaidini, juk vaidini? – ima čirškėti tarsi paukštukas. – Tėvelis sakė, kad reikės iš naujo filmuoti. Viską viską, supranti? Einam! – mergaitė timpteli motiną už nudribusios suknelės krašto. Tačiau niekas nesikeičia. Ji vis tyso. – Aaa, tu repetuoji. Dabar suprantu. Taip ir pasakysiu tėveliui, gerai? – dukra pasilenkia ir pakšteli gulinčiąją į skruostą. Tada atšoka tarsi pabaidytas gyvulys. – Mamyt, mamyt, ar žinai, kad dantukus valyti reikia, a?
Iš tiesų. Kvapas slogus. Sunkus. Bet kitaip ir negalėtų būti. Juk mirtis pypkę rūko. Bet ne tik ji į save traukia – iš kitapus durų į kambarį susisukdami vilnija melsvi tabako dūmai. Tėvas visada papsi, kai pyksta. Ir keikiasi žinoma.
Mergaitė užsiima nosį – jai susisuka galva. Neilgam. Tuojau pat atsipeikėja, stveria ant grindų besiritantį šepetuką, pamurkdo jį į vandenį ir ima kruopščiai brūžinti parudavusius dantis. Tačiau lūpos trukdo. Mamos lūpos krenta mergaitei ant pirštų. Negana to, iš jos burnos tįsta seilės. Glitus skystis, mergaitei atrodo, įtrauks jos ranką, įtrauks ir nepaleis. „Dantų valymas dar niekada nebuvo toks sudėtingas“, mąsto ji. Bet juk viskas anksčiau ar vėliau baigiasi – po akimirkos dukra jau ramiai sėdi priešais motiną. Vėl palengva žaidžia jos garbanom. Kažką mąsto – jos lūpos kyla tai aukštyn, tai žemyn. Antakiai tai išlenkia kaktą, tai vėl ją išlygina. Ir pirštai. Mergaitės pirštai retsykiais nuslysta nuo mamos plaukų. Ir kiekvienąkart ima tarsi nevalingai barbenti į grindis. Jais dukra beldžia į kaimynų, kurie juk turėtų gyventi žemiau, lubas. Kad jie ateitų, kad duotų atsakymą. Nors motina sakydavo, kad jo reikia ieškoti ir laukti ateinant „iš aukščiau“, dukrai šįsyk nė motais. Bet negirdėti nei batų kaukšėjimo, nei maišelio skrebėjimo ar bet kokio kito garso, išduodančio kažką ateinant. Girdėti tik po grindimis cypsinčios pelės. Tik nuolatiniai kaimynai graužikai.
Mergaitė viena. Su savo mintimis, kurios netikėtai suūžia, sukelia viesulą galvoje – ji net apsvaigsta, palinguoja į šonus, atrodo žiūri į save iš šalies ir stebisi. Nudžiugusi.
–  Paukštuk, ar girdėjai, ką aš ką tik pagalvojau? – klausia ji ir tuoj pat, atrodo, nelaukdama atsako, šneka toliau, – Mamytė aktorė. Aš irgi būsiu. Aktoriai labai gerai įsijausti turi, taip, mamyt? Taip. Matai, paukštuk, jeigu ji būtų neįsijautusi, dabar šnekėtų. Aha. Aha. Tu man nemeluok, viskas man pavyks. O tada, kai parepetuosim, statysim bokštą.
Ir mergaitė užtyla. Įsitempia it styga, atsimeta susivėlusius plaukus. Tarsi ne repetuotų, o jau vaidintų. Tarsi į ją žiūrėtų daugybė žmonių. Nors testebi paukštukas. Mergaitė net kvėpuoti bando lėčiau. Kad mažiau garso būtų. Arba visai nebūtų. Kaip pas mamą – mergaitė vis priglaudžia ausį šiai prie krūtinės, paklauso – tyluma viduj. „Rami kaip šventoji“ – pagalvoja mergaitė, jau suprakaitavusi, išvargusi ir nusivylusi savimi – alsuoja per garsiai. Ir tą pačią akimirką, kai šitaip pamąsto, už durų pasigirsta žingsniavimas. Tėtis vaikšto pirmyn-atgal, vis pirmyn ir atgal. Tarsi dvejodamas, žengti į kambarį ar ne. Tarsi laviruodamas ant atbrailos, skiriančios jį, kaip tiki, esantį aukštumoje ir jas, prarajos gyventojas. Vis tik nusprendžia nedelsti – filmas laukia. Kurti reikia. Nekursi, nebūsi. Nekursi, pakursi save. Apkursi. Tad jau po akimirkos vyras priverčia sugirgždėti duris. Mergaitė, pajutusi jį, pasitempia, pataiso pirmiausia mamos, tada ir savo pečius apnuoginusią suknelę. Skubriai pagraso sau ir paukštukui – tylėt.
Vyras atsineša savy pyktį ir nerimą. Vidiniai syvai kunkuliuoja, veržiasi.
–  Kurgi mamužėlė? Va gi. Kodėl nepakvietei, a? Darbai laukia. Filmas laukia, kleckuti tu mano, – vyras šneka, žnaibydamas mažosios žandus.
Mergaitė tyli, jos akys išsiplėtusios. Matyti, kad nori daug daug papasakoti, bet nevalia. „Palūžti nevalia“, – kartoja sau, žvilgtelėdama į mamos krūtinę. Jos akies obuoliukų kelionę nuseka tėvas. Nuseka ir nustėra.
–  Ji seniai taip, dukružėle?
Tylu. Vyras kasosi galvą, nervinasi.
–  Tai ji negalės vaidinti, jeigu šitaip. Jeigu jau šitaip. Aha. Ką čia dabar padarius...
Mergaitė dabar pašoka, stveria tėtį, purto jį. Kad kvailos išbyrėtų, protingos išsilietų mintys išorėn. Ji vis rodo į save ir į mamą, į save ir į ją. Kaip tu nesupranti, tėti, kaip nesupranti. Tada beda pirštu į nuotrauką, į orą, jos akyse susisukusį paukščiu, ir ima trypti koja, laukdama tėčio pasiaiškinimo. Na?
– Na. Ji mirė. Aišku kaip dieną.
Mergaitė atatupsta traukiasi nuo tėčio. Paukštuko link. Jis supras. Jis turi suprasti, ką ji jaučianti. Kokia ugnis viduje degina. Tėtis meluoja, juk meluoja. Ji, aš, mes vaidinam!
–  Paukštukas irgi mirė. Va taip bac ir išlėkė į dausas dausiausias. Ar nesakiau tau, kleckuti? Aaa, nuotraukoj gyvena? Ne, ne, negyvena. Taip, aš irgi norėčiau, kad gyventų. Taip. O dabar eik čia, katin patin. Pešnekėsim, pakalbėsim, pagerės.
Tačiau mergaitė tik susigūžia kampe prie lango, priglaudžia paukštuko nuotrauką prie savęs, pasitepa lūpas vazelinu, užsidengia ausis ir linguoja. Tik jau ne į paukštuko melodijos taktą. Mergaitė linguoja tarsi į lopšinės, kurią dainuodavo mama, taktą. Tarsi, nes iš tiesų, mergaitė, jei tik galėtų, jei tik leistų sau, šauktų. Jei galėtų staugti, staugtų. O veikiau krioktų, tarsi gyvulys, papjautas savo tėvo.
–  Gana žaisti. Eikš čia, pakalbam. Nagi, – jau nervindamasis šneka dukrai, – man irgi sunku, kleckuti. Tikrai.
Vyras prisėda ant žemės šalia žmonos, ima sukti jai garbanas. Negrabiai, lyg pirmąkart.
–  Geriausius filmus susukau... Susukau geriausius tik jos dėka. Ir... Ir žmona buvo. Taip. Mama. Ateik čia, dukružėle, nagi. Kaipgi tu šitaip su manim gali, a?
Mergaitė nė nepažvelgia į tėtį. Nepasisuka nė centimetru į jo pusę. Tada vyras pakyla nuo žemės ir eina lango link. Velkasi sunkiai, susimąstęs, mintyse prasukinėdamas gyvenimo juostelę. Kadras po kadro.
Kelią dukros link pastoja vėjo šuoras, papuolęs kambarin. Nubloškia šalin. Ir vyras dabar stovi tik pusiaukelėj. Pasipurto, tarsi budindamas save iš sapno. Žiūri tai į dukrą, tai į mamą, žvilgsnis laksto pirmyn-atgal. „Aš tikrai čia. Mes čia. Ir jos tyli. Bet baisiausia, kad ji. Nes aš... “ – mąsto.
Dukra tebelinguoja. O po akimirkos išpildo paskelbtą ryte prognozę. Ašarotas oras. Ašarotas oras čia.
Tėtis prisėda ant žemės, išsitraukia iš kišenės pypkę, susiberia jau drebančiomis rankomis į ją tabako ir užsikuria. Rūko. Tylėdamas. Nesikeikdamas. Kažkaip neįprastai. Kitaip. Dūmai kyla viršun, blaškosi, sukasi ratais, atrodo, vėlės savo rankomis juos kambariu nešiotų. Nes ratilais. Vis ratilais. Ir vyrui darosi negera, matyt, per daug prirūkė kartu su mirtimi susėdęs. Jau ratilais paties jo mintys eina. Ir ratilais, vis ratilais, kol op – iššoka iš vėžių, į naują vagą – ir vyro akys pradeda rasoti.