Papūtė vėjas ir pradėjo nešti nuo beržo šakos
nutrūkusį suvytusį lapą, lyg laivą vandenyne,
plaukiantį oro stichija. Jis perbraukė žvilgsnį
ir iššaukė bemintę būseną, liudijančią tai, kas
aplinkui. Sustojo minčių upė ir dingo nuodai
teršiantys buvimą gyvenimo šiukšlėmis. Liko
tik „grynasis aš esu, “ bežodės būsenos laidininkas.
Medžiai meta lapus ir aš norėčiau, kad taip
nukristų mano purvinos mintys ir rudens lietūs
nupraustų mano neramų ir trokštantį to,
ko nėra, protą, kuriam vis maža to, ką turiu.
Tačiau štai dabar, tarytum kalnakasys aukso
gyslą, užčiuopiau neužšiukšlintą akimirką,
kuri džiugina ir moko pasitenkinti gyvenimu.
Ir štai atsivėręs čia ir dabar tai ne nuobodulio
kančia, kai užmušinėji lėtai slenkantį laiką,
apnuodytas minčių purvo, bet krištolinė versmė,
iš kurios semi šventą vandenį, ir, staiga, šventumas –
tai ne apdulkėjusi knyginė siekiamybė, bet pats
gyvenimas, kurį gyveni, klajodamas po rudens
gamtą, apimtas rimties ir susitelkęs ties savimi.
Ir atrodo eitum kiek kojos neša paprastai ir lengvai
lyg skrenda paukštis, negalvodamas nei apie vakar,
nei apie tai, kas bus rytoj, pasitenkindamas tuo, ką turi,
ir išsivaliusi siela pavirstų kalnų krištolo kristalu,
atspindinčiu Anapusybės šviesą, nes visai nebeliko
matinio stiklo sienų, atskiriančio tave nuo čia ir dabar,
kur tvinkčioja Dievas, neišsenkantis to, kas yra, šaltinis.
o pavadinimas beje geras. tik kad nenoriu vien juo ar vien laidininku būti. nors laidininkas irgi labai gerai. nenoriu tautologizuotis, bet kad taip išeina. lb įdomus tekstas, tik užkrato matau jame nemaža. tiek. yra kas vežtų lyg ir.
nesigilinsiu, nes jau minėjau užkratą, jis mane stabdo nuo tolesnio kalbėjimo apie teksto gėrį ar blogį.
Medžiai meta lapus ir aš norėčiau, kad taip
nukristų mano purvinos mintys ir rudens lietūs
nupraustų mano neramų ir trokštantį to,
ko nėra, protą, kuriam vis maža to, ką turiu.
Tačiau štai dabar, tarytum kalnakasys aukso
gyslą, užčiuopiau neužšiukšlintą akimirką,
kuri džiugina ir moko pasitenkinti gyvenimu.
Puikios ir visai nebanalios mintys,aišku, suprantama,tartum žvilgsnis į save su rudenėjančiu dangumi, lapų skrajutėmis. Gražus tekstas, labai.
Na, "Iliada" su "Odisėja" įdomiau išfilosofuotos, bet ten neužsimenama apie "vidinės švaros jausmą". Žinoma, kas paslaptinga ir nepasiekiama, ir neaišku ar tai realu, gali šekėti, ką nori, juk įrodinėti nieko nereikia.
Nors ten, kur kalbama kaip vienam senovės didvyriui buvoi pavestos išvalyti Audijaus arklidės, gal būt tai ir buvo turima omenyje "vidinės kultūros" prasme. Bet ir Heraklis nesugebėjo įveikti tokio nežmoniško darbo. Bet kadangi jam padėjo žmogiškasis gudrumas, tai jis sugebėjo nukreipti upės vandenį, kažkodėl tam pastangų nereikėjo, ir vanduo išplovė tas amžių amžiais pristovėtas mėšlo arklides. Valio senovės galiūnams. Ir daroma kažkieno, kažkokia, kažin kam IŠVADA:
"Ir atrodo eitum kiek kojos neša paprastai ir lengvai
lyg skrenda paukštis, negalvodamas nei apie vakar,
nei apie tai, kas bus rytoj, pasitenkindamas tuo, ką turi,
ir išsivaliusi siela pavirstų kalnų krištolo kristalu,
atspindinčiu Anapusybės šviesą, nes visai nebeliko
matinio stiklo sienų, atskiriančio tave nuo čia ir dabar,
kur tvinkčioja Dievas, neišsenkantis to, kas yra, šaltinis".
Metaforų prasme - tai solidžiai banalu, jei galima taip sakyti. O "čia ir dabar" filosofavimas - ką gi, manau visiems (ar bent daugumai) suvokiamas ir pakankamai simpatiškas . 3-