Vidinės švaros jausmas einant rudens peizažu

Papūtė vėjas ir pradėjo nešti nuo beržo šakos
nutrūkusį suvytusį lapą, lyg laivą vandenyne,
plaukiantį oro stichija. Jis perbraukė žvilgsnį
ir iššaukė bemintę būseną, liudijančią tai, kas
aplinkui. Sustojo minčių upė ir dingo nuodai
teršiantys buvimą  gyvenimo šiukšlėmis. Liko
tik „grynasis aš esu, “ bežodės būsenos laidininkas.

Medžiai meta lapus ir aš norėčiau, kad taip
nukristų mano purvinos mintys ir rudens lietūs
nupraustų mano neramų ir trokštantį to,
ko nėra, protą, kuriam vis maža to, ką turiu.
Tačiau štai dabar, tarytum kalnakasys aukso
gyslą, užčiuopiau neužšiukšlintą akimirką,
kuri džiugina ir moko pasitenkinti gyvenimu.

Ir štai atsivėręs čia ir dabar tai ne nuobodulio
kančia, kai užmušinėji lėtai slenkantį laiką,
apnuodytas minčių purvo, bet krištolinė versmė,
iš kurios semi šventą vandenį, ir, staiga, šventumas –
tai ne apdulkėjusi knyginė siekiamybė, bet pats
gyvenimas, kurį gyveni, klajodamas po rudens
gamtą, apimtas rimties ir susitelkęs ties savimi.

Ir atrodo eitum kiek kojos neša paprastai ir lengvai
lyg skrenda paukštis, negalvodamas nei apie vakar,
nei apie tai, kas bus rytoj, pasitenkindamas tuo, ką turi,
ir išsivaliusi siela pavirstų kalnų krištolo kristalu,
atspindinčiu Anapusybės šviesą, nes visai nebeliko
matinio stiklo sienų, atskiriančio tave nuo čia ir dabar,
kur tvinkčioja Dievas, neišsenkantis to, kas yra, šaltinis.