Bet kuris susitapatinimas su giminiškąja puse.

Sėdėti ir žiūrėti į prieš save susidarantį vaizdą galima įvairiai: susirūpinus, apsimetant nesvarbiu gyvuliu, linguojant galvą, kad vaizdas nenusibostų. Įmanomi ir dar keli žiūrėjimo būdai, tačiau jie mažiau aptarinėjami literatūroje ar televizijos, kurios smegenų plovimo mastai jau seniai tokie visiems žinomi, kad jų realumas yra išplautas iš smegenų, todėl ir nėra aktualūs patiems žiūrėtojams ir žiūrėtojų analizuotojams.

Matomi vaizdai noromis nenoromis veikią tam tikras kūno dalis: raumenys įskausta ir pavargsta nejudinami, o kai per daug judini – skauda nuo to, akys vargsta, todėl mirksėjimas dažnėja, o ir drėkinimas stengiasi neatsilikti nuo akių džiūvimo, smegenų vingiai raitosi ir taip registruoja matomus spindulius impulsų forma.

Suregistruoti impulsai nusėda, užsibūna smegenyse ir galiausia atsiduria toje dalyje, iš kurios siunčiami jau kitokie impulsai – visam kūnui valdyti. Priregistravus ten visokiausių šiukšlių ir raugėjimo vaizdų, kūną kartas nuo karto ištinka nesusipratimas. Vietoje normalaus elgesio, kurį turėtų diktuoti kiekvienas viešai pasirodantis pilietis, smegenys iššaukia tokius elgesio traukulius, kad kiti viešai vaikštinėjantys ir besidairantys piliečiai susinepatogina ir išreiškia susirūpinimą žodžiais arba darbais sunegalavusio atžvilgiu. Nukreipia į daktaro laipsnius turinčius viešuosius piliečius, kurie cheminiais ginklais ar metalo rakandėliais pašalina tas šiukšles. Ir prigraso, kad dar labiau būtų vengiama šiukšlių šaltinių.

Vėl laimingai įsigali ramybė galvoje, kai atidirbus visą dieną labiau norima blizgučio, kurio realioji vertė tokia, lyg adatiniu spausdintuvu atspausdintas Džokondos šypsnys. Viskas sklandžiai be jokių šiukšlių.