Aš matau tuščią laikrodžio vinį įkaltą
Į stalą kaip stiebą
Sekundes Odisėjo ausims užsikimšti
Sirenos išvargusios nebedainuoja o rėkia
Matau mus nugrimzdusius traukinio bėgy
Supančiotą spindulį tarp mūsų veidų -
Laiko gėdą
Tamsoje užmigusią motiną vaiko veidu
Sugriuvusios smėlio pilies tatuiruote
Išėsta praviros burnos oloje
Tą vidunakčio šviesą kurią mes dalinamės
Perpus kol neužtenka nelieka trupinio
Ausims užsiimšti
Tamsoje sugniaužtą kumštį – plazdantį luošą
Paukštį daiktybės miške
Juk ir mano ir žmonių skausmas – tas pats suskurdęs
Narve
Taip paprasta – kol tu miegojai aš lėtai
Mąsčiau voratinklio begalybę išsprogusiais
Sidabro minties pliūpsniais
Tik seilės
Jie nieko nepalietė
O aš ir pati išties mačiau tik tavo
Veidą