Rudenėj nakty

Tamsiaakė naktis gūrinėja užmigusiom gatvėm,
Rodos, ieško kažko, o surasti visai nemėgina.
Pasakytum, gamtos tyloje išgyvena pilnatvę,
Tarsi būtų šalia, kas žodžius paslaptingus dalina...


Netylėki ir Tu! Tavo žodžių seniai negirdėjau,
Buvo meilės nedaug, bučinių ir vilčių, ir svajonių.
Pasakyk, juk ne viską nusinešė skriejantis vėjas,
Kad likimo kely nebeliktų niūrių abejonių.


Juodaakėj nakty sugrąžinkime meilę prie vartų,
O įeiti pati sugebės, jei tik Tu nedvejosi.
Apie tai vakarais vienumoj aš mąsčiau šimtus kartų...
Pažiūrėk, net delčia mums ryškesnė ir žvaigždės kitokios!


Pasakyk ką gražaus, lai išgirsta dangus ir beržynas,
Apkabink, pabučiuok- vėl sugrįšim į vasaros sodą!
Ten žiedai bus tik mums, širdys ilgesio, skausmo nežino,
Kur pasaulis net naktį spalvotas ir mielas atrodo!