Paveikslas

Didelė alėja, aikštė. Joje pilna žmonių, visi skuba, eina savais keliais. Vieni kostiumuoti kiti tiesiog yra pakeliui į parduotuvę. Aš stoviu viduryje, jie skuba eidami pro mane lyg nepastebėdami. Nors iš tiesų, kiekvienas žiūri, galvoja, ką ji čia daro? Mergina kalba telefonu, nužvelgia mane keistu žvilgsniu, bet eina tolyn. Aikštė milžiniška, pilna žmonių, bet jie vienas kito nepažįsta. Mintis, kuri mane persekioja „jeigu atitvertume šią aikštę ar rastume bendrą kalbą, nebebūtume tiesiog nepažįstami? „, bet ji nuplaukia tolyn, aš taip pat pradedu eiti, bet prieš žmonių srovę, ne į tą pusę, į kurią eina visi kiti. Darosi sunkiau prasibrauti pro minią, vaikinas su keista, itin pūkuota liemene, alkūne nubraukia per mano petį, atsisuka ir atsiprašo. Nebaigęs atsiprašyti sustoja viduryje žodžio. Pažvelgęs į mane pamato mėlynas akis, skubančias pirmyn, pajunta šį tą pažįstamo. Net nepajausdamas vaikinas pradeda padėti man eiti tiesiai į minios gilumą. Saulės spinduliai apšviečia jo tamsius plaukus, kai jis atsisuka ir nusišypso, jo akys keistai žybsi. „Kas jis? „ - vienintelė mintis ateinanti į galvą, bet nuveju ją šalin, juk jis toks mielas, kad taip elgiasi. Staiga miražas baigiasi, mes išlendame iš minios srauto ir jis ramiai atsiprašo. Už viską, ką jis patyrė, padarė ar padarys. Žodžiai man nesilieja taip kaip norėčiau, jie įstrigę burnoje, bet galiu ištarti tik vieną žodį „ačiū“. Jis pasijaučia itin ramiai, kai jį apkabinu, aikštė susilieja į vieną, jis jaučia, kaip aš pasistiebiu, kad pasiekčiau jį, kaip palenkiu galvą prie jo peties, ji ten taip tinka, lyg visą gyvenimą ten ir turėjo būti. Tai vienintėlis dalykas, kurį ji norėjo padaryti vos tik jį pamačius, kodėl ji nežino, bet ji norėjo. Čia akimirka sustoja, pavirsta į piešinuką iš kreidučių, akvarelės ar pieštukų. Ne tą paprastą, bet dailų, kruopštų ir skrupulingą. Jame pavaizduota ir mergina su telefonu ir ryški saulė. Joje atsispindi vaikino nuostaba dėl merginos, merginos supratimas vaikinui. Šis paveikslas, su jausmais ir siekiais, pakabintas kavinėje  ant sienos. Ten kiekvieną dieną užeinu ir aš. Kiekvieną dieną vaikinas ir mergina, kurią dažniausiai įkūniju aš, susitinka ir apsikabina skirtingoje situacijoje. Tai lyg mano dienos dalis. Atsikeliu, pabėgioju, nusiprausiu, apsirengiu, ateinu į kavinukę, sukuriu romantinę istoriją šiem herojam ir einu savais keliais.