Varnaitė, vardu Jurga (8 dalis)

Juodų ragų diena
II dalis

Pajutusi saulę odos paviršiumi, Jurga giliai atsiduso ir atsirėmė į sieną šalia sporto salės durų. Gatvė dūzgė savo ritmu, pėstieji it zombiai slampinėjo šaligatviais po vieną ar du. Šiandien jų buvo daugiau nei kitomis savaitės dienomis. Praeinantys vyrai smalsiai nužiūrinėjo aukštą merginą lengva sportine apranga, patyliukais vertindami jos krūtinės ir liemens santykį bei galimybę atsidurti su ja lovoje. Jurga beveik nepastebėjo to, paskendusi savo mintyse.

Paskutinį kartą su motina santykius aiškinosi prieš dvejus metus. Tada jai buvo penkiolika metų ir prisiminė tik tiek, kad buvo svaidoma po visą ringą it visiška naujokė. Pragarui pasibaigus motina dėliojo jai kompresus ir glostė galvą, tarsi tarp jų nieko nebūtų nutikę. Tėvas viso to nematė ir nekomentavo. Vėliau Jurga išsireikalavo iš jo daugiau asmeninių treniruočių, patyliukais ketindama pralenkti mamą ir vieną dieną parodyti jai – tuo metu virte virė paauglišku pykčiu. O po kelių savaičių paprasčiausiai nusiramino ir primiršo.
Tačiau dabar visi tie prisiminimai vėl iškilo ir Jurga suabejojo. Žinoma, ji per dvejus metus gerokai pasistūmėjo į priekį, tačiau motina juk irgi nesėdėjo rankų sudėjusi.
Ir toji moteris nė už ką nepamirš jos kvailo išsišokimo. Ne, tik ne ji...

Jurga sukando dantis ir nusišypsojo – ką gi, vakare bent turės tikrą progą nuleisti garą ir pagaliau sužinos, kuri iš judviejų geresnė.

Patenkinta savo būsima dienotvarke ji pagaliau plačiai atmerkė akis ir nužvelgė pro šalį kirbančius žmones. Keletą sekundžių spoksojo į kitą gatvės pusę, pakreipė galvą nenorėdama tikėti savo akimis.

Jai pasirodė, kad mato pažįstamą veidą ir tas veidas priklausė Andriui. Vaikinas traukė šaligatviu kažką  taip įdėmiai stebėdamas, kad vos sužiūrėjo savo paties kelią. Kai jis per plauką išsisuko neatsitrenkęs į pastatytą dviratį, Jurga suprato, jog jis kažką seka. Tačiau ką?

Gatvėje buvo per daug žmonių, kad būtų galima išskirti sekamą objektą. Ji net nežinojo, ar tai mergina, ar vaikinas. Labai rimtai susikaupęs Andrius ją suintrigavo ir Jurga net nepajuto, kaip kojos ją ėmė nešti į priekį.
- Oi! - pajuto nestiprų smūgį į ranką ir nustebusi grįžtelėjo atgal. - Atsiprašau...
Praeivis irgi atsiprašė, nuskubėdamas tolyn. Jurga papurtė galvą, akimis surasdama savo taikinį.  Ji pastebėjo, kaip Andrius prisilaiko šešėlių bei retsykiais stabteli, lyg ketindamas išvengti kažkieno žvilgsnio. Ji greičiausiai irgi būtų dariusi tą patį, tačiau vaikinas dabar buvo labai įsijautęs ir greičiausiai visai nesitikėjo, kad kažkas ims sekti patį seklį. Ir tai buvo labai puiku – būdama itin aukšta, Jurga beveik nesitikėjo sėkmingai pasislėpti, todėl net nesistengė.

Po dvidešimties minučių jiedu pasiekė sankryžą, kur Andrius trumpam apsimetė besidairąs į laikraščio kiosko vitriną. Jurga pagaliau gavo progą išsiaiškinti, ką jis iš tiesų seka. Šioje gatvės pusėje prie pėsčiųjų perėjos laukė septyni žmonės. Motina su vaiku, du pensininkai, dvi jaunos merginos ir vaikinas. Jurga išmėtė iš lygties nereikalingus kintamuosius – pensininkus ir motiną su vaiku. Jie atrodė mažiausiai tikėtini kandidatai. Labiausiai  akys krypo į merginas – abi buvo dailios ir tinkamo amžiaus. Gal truputį jaunesnės, bet vis tiek.
O vaikinas...
Ji primerkė akis, kai stilingais baltais rūbais apsirengęs vaikinas pasisuko į ją profiliu. Ne itin aukštas, pilkų plaukų, galbūt jau sulaukęs pilnametystės. Atrodė pakankamai solidus ir rimtas.
Jurga dėbtelėjo į Andrių kitoje gatvės pusėje, tada vėl į vaikiną. Vėl į Andrių. Neliko abejonių – jiedu turėjo panašius veido bruožus. Abiejų plaukai tos pačios spalvos.

Iš lygties ką tik iškrito abi merginos.
- Haa... - nusišypsojo Jurga. - Brolis prižiūri brolį. Turėtų būti linksma.
Užsidegė žalia šviesa, pėstieji pajudėjo į priekį. Andrius paliko ramybėje laikraščių kioską ir pasistengė neatsilikti.

Dar po penkių minučių Jurga pasijuto bežingsniuojanti gatve, kurioje virte virė kavinių gyvenimas. O kai išvydo baltai apsirengusį vaikiną žengiantį  prie vieno prabangiausių miesto klubų įėjimo, ji trumpam stabtelėjo, jausdama nemalonų prieskonį burnoje.
Kažkur jau girdėjo tą pavadinimą – BlackHorn. Ir greičiausiai ne pačiomis maloniausiomis aplinkybėmis, jeigu liežuvis veliasi.
Ji stebėjo, kaip Andriaus brolis be problemų patenka vidun. Truputį nustebo, kai apsauga sulaikė patį Andrių. Tačiau netrukus ir šis prasmuko, kažką pasakęs abiems vyrams.
Jurga neramiai pasimuistė, galvodama apie nebaigtą seklio darbą. Jautėsi suviliota ir pamesta. Jai pačiai labai norėjosi patekti vidun ir bent vieną kartą pamatyti, kaip atrodo naktiniai klubai iš vidaus, juolab kad dar nė karto tokiuose nesilankė. Sporto salė buvo jos asmeninis naktinis klubas. Kartais savaitgaliais ten vykdavo net labai azartiškos kautynės, kuomet ji žymėdavo rezultatus ir ramindavo kylančius ginčus.
Tuo tarpu BlackHorn buvo dar neištirta žemė.
Jurga sugniaužė kumščius kišenėse ir patraukė prie durų. Kas bus, tas.

Apsaugos darbuotojai pastebėjo besiartinančią itin aukštą merginą, nustebę nužvelgė jos baltus, aptemptus marškinėlius, chaki spalvos judesių nevaržančias kelnes ir  juodus „Puma“ sportbačius. Tokie drabužiai atrodė pernelyg nutolę nuo klube įprasto aprangos kodo. Žinoma, niekur nebuvo parašyta, jog į klubą draudžiama ateiti su sportine uniforma. Labai norėdamas galėjai patekti vidun su chalatu bei šlepetėmis. Bet vis tiek – tai atrodė keistai.
Abu apsaugininkai dėbtelėjo vienas į kitą, lyg bandydami be žodžių pasakyti „nagi, bičas, stabdyk ją, aiškinkis... “
Jurga tylėdama žengė vidun, nekreipdama dėmesio nė į vieną iš jų. Ilga, juoda kasa it gyvatė prasirangė pro užsiveriančių durų tarpą.

- Kas čia šiandien darosi?.. - burbtelėjo tas, kuris stovėjo kairėje pusėje. - Iš pradžių pacanai su pedofilijos problemomis, dabar Lara Kroft apsireiškė...
- Kas tokia? - žioptelėjo kitas.
- Bičas, tu mažiau knygų skaityk, daugiau filmų žiūrėk!


<<>>

Jurga nustebusi vos neišsižiojo – pirmą kartą gyvenime matė taip ištaigingai ir moderniai įrengtą klubą. Ji stovėjo prie įėjimo, jausdamasi maža ir visai nereikšminga. Netoliese, prie nedidelio raudonmedžio baro lūkuriavo daili mergina, priiminėjanti bei išduodanti klientų paltus, jeigu dar atsirasdavo tokių, nešiojančių šiltesnius rūbus. Dabar orai buvo šilti ir ji tiesiog nuobodžiavo, stebėdama didžiulį plazminį televizorių, rodantį koncerto klipą, kurio muzika skambėjo visame klube. Subtiliai išryškinti žemi dažniai vertė širdį plakti sparčiau ir Jurga pirmą kartą pajuto, kad jai netgi patinka garsiai skambanti muzika.
Ne, ši vieta tikrai nebuvo šiaip sau skylė. Velniai rautų – čia net sienos buvo išmūrytos keturiais skirtingais akmenų sluoksniais, tarsi kažkas būtų mėgdžiojęs uolos tekstūrą.
Plotas prie įėjimo buvo paliktas tuščias, čia nebuvo jokių stalų ar kėdžių. Už dvylikos žingsnių prasidėjo kilimu papuošti laiptai, vedantys į šiek tiek aukštesnį lygį ir čia erdvė smarkiai praplatėjo į abi puses.
Kiek toliau, kairėje bei dešinėje Jurga išvydo moterų bei vyrų apsuptus juodo akmens barus ir dailiai pasipuošusius barmenus, besisukiojančius juose. Žibėjo keli didžiuliai plazminiai monitoriai, rodantys tą patį koncerto vaizdą. Salės vidury stūksojo iš akmenų sukurtas dirbtinis uolos gabalas, smagiai liejosi nedidelis krioklys, laužydamas po vandeniu įrengtų žibintų šviesas. Aplink šį meno šedevrą buvo pakelta pakyla, apsupta nedideliais staliukais. Įsižiūrėjusi į chromuotus stulpus pakyloje, Jurga nesunkiai susiprato, kam ji skirta. Jeigu būtų atėjusi gerokai vėliau, turbūt ten jau sukiotųsi striptizo šokėjos, ar kažkas panašaus.
Dar toliau, kitame salės gale kilo dar vieni laiptai – į dar aukštesnį lygį. Ten žmonių buvo gerokai mažiau ir atrodė jie kur kas solidesni nei šiame lygyje susirinkęs jaunimas. O pačiame tolimiausiame gale ji pamatė dar vieną pakylą ir ši buvo pati aukščiausia – daug aukštesnė nei visos kitos. Ten sukiojosi vos tuzinas žmonių ir juos netgi aptarnavo atskiras personalas.
Tai buvo dalis, skirta išskirtiniams svečiams. Laiptus toje vietoje saugojo keturi apsaugos darbuotojai – du viršuje ir du apačioje.
Jurga nesunkiai įžiūrėjo dailiomis vakarinėmis sukniomis pasipuošusias moteris bei kostiumuotus vyrus, įsikūrusius minkštuose krėsluose. Jai pasirodė, kad netgi krėslai toje vietoje yra papuošti aukso ornamentais.
Ech, geras tas VIP'o gyvenimas, ne kitaip...
Dirstelėjusi į lubas pastebėjo laužytas, baltai švytinčias linijas. Jos skleidė nedaug šviesos, tačiau jos visiškai užteko. Kiekvienas baras turėjo atskirą, kur kas ryškesnį apšvietimą. Tikriausiai tam, kad priviliotų žmones it drugelius į ugnį.
Ir visur milžiniški monitoriai. Vos tik pamesdavo iš akių vieną, tuoj pat pastebėdavo kitą, rodantį tą patį klipą. Šioje vietoje galėjai žiūrėti kino filmą tiesiog vaikščiodamas bei tyrinėdamas. Žmonės, vaizdas ir garsas supo iš visų pusių.

Atgavusi amą Jurga apsidairė Andriaus. Žmonių pirmojoje salėje buvo daug ir ji porą sekundžių netgi pasijuto paklydusi. Tačiau netrukus pastebėjo jo šviesią ševeliūrą prie atokesnio staliuko. Jis netgi suspėjo apsilankyti prie baro ir dabar laikė rankoje taurę plačiais kraštais, sukiodamas ją tarp pirštų ir įdėmiai stebėdamas barą. Įdėmiau įsižiūrėjusi ji nesunkiai surado ir tą, kurį Andrius stebėjo.

- Mergaite, kas tave paliko vieną? Gal susipažinkime? - Jurga krūptelėjo, išgirdusi balsą visai šalia ir grįžtelėjo į prisiartinusį nepažįstamą vaikiną. Skubiai nužvelgė jį, kreipdama dėmesį ne tiek į veidą, kiek į kūno sudėjimą – tai buvo beveik automatinis refleksas, ji stengėsi įvertinti potencialaus priešininko fizinį pasiruošimą.

Panašu, šis tipas priklausė lengvasvorių kategorijai. Juodaplaukis, simpatiško siauro veido, primerktos katiniškos akys tikriausiai jau nurenginėjo ją it kokiu rentgeno aparatu.
Jurgai nepatiko jo lūpų linija. Vaikinas šypsojosi, nors lūpų kampai labai keistai lenkėsi žemyn.
Truputį tolėliau ji pastebėjo dar tris poras akių – juos abu stebėjo vaikinų trijulė, lyg laukdami kažko įdomaus. Du iš trijų neblogai atrodantys, bet jai nepatiko grimasos.
Kiek abejodama Jurga dirstelėjo į Andrių, kuris nenuleido žvilgsnio nuo savo taikinio. Pažvelgė į baltai apsirengusį vaikiną prie baro, kuris dabar kalbėjosi su rudaplauke mergina.
Staiga pasijuto labai nepatogiai.
- Ei, gražuole... - jos riešą palietė vyriški pirštai ir ji vėl krūptelėjo. - Tu viena čia, taip? Aš Kristupas. Kuo tu vardu?
„Gražuolė? Aš?.. “ - nustebo mergina. - „Negi jis nemato, kad esu visa galva už jį aukštesnė? “
- Jurga, - pratarė ji, nusprendusi duoti jam bent vieną žodį. - Atleisk, neturiu tau laiko.
- Ei, Jurga, - pirštai švelniai suėmė jos riešą, neketindami paleisti. - Ką tik susipažinom, kur tu skubi? Eime, aš vaišinu. Jei esi čia pirmą kartą, aš galiu parodyti įdomiausias vietas šiame klube. Aš čia dažnai lankausi.
- Ir vis dar trijų draugų kompanijoje? - išsprūdo Jurgai.
- Ką? - Kristupas sekundę žiūrėjo jai į akis sutrikęs, tada grįžtelėjo į savo draugužius, kurie visi kaip vienas išsiviepė iki ausų.
- Nekreipk dėmesio, jie čia vietoje dekoracijų, - nusijuokė vaikinas, atsisukdamas į ją. - Rimtai. Aš noriu su tavimi geriau susipažinti. Tau patiks, aš pažadu.
„Per daug kartoji AŠ“ - pagalvojo ji, norėdama kuo greičiau nusikratyti svetimų rankų.
- Aš vaišinu, - pakartojo jis, nurenginėdamas ją primerktomis akimis. - Tik pasakyk, ko nori.
- Būčiau dėkinga, jeigu paleistum mano ranką, - pabandė nusišypsoti Jurga, nors dabar mažiausiai norėjo tą daryti.
- O... - Kristupas atleido pirštus, palikdamas tik porą jų ant merginos riešo odos.
Fizinis artumas neleido Jurgai atsipalaiduoti, ji dabar jautėsi įsitempusi, pasiruošusi bet kurią akimirką pradėti kovą. Tačiau kažkodėl nejautė azarto bei malonumo.

Ji vėl pažvelgė į Andrių, bandydama surasti ką nors nemalonaus jo veide. Nejaugi visi vaikinai tokie įkyrūs ir užsideda tokias keistas grimasas, kai bando suvilioti merginą?

Deja, Andriaus veide atsispindėjo tik lengvas nuovargis. Regis, jis netgi nebesistengė sekti savo brolį.
- Atleisk, aš galbūt truputį persistengiau, - vis dar neatlyžo Kristupas. - Tu mane labai sudominai. Retai kada merginos užsuka į klubą vilkėdamos tokius rūbus... Aš tikiuosi, tu ne į pasimatymą atėjai?
- Ne, - atsiliepė ji skubiai. Ir truputį nustebo, kad iš viso atsiliepė – tai buvo ne jo reikalas. Kokio velnio ji turi aiškinti, ką veikia tokioje vietoje?
- Puiku! - nušvito Kristupo veidas ir jo pirštai vėl apsivyniojo jos riešą. - Tai vadinasi, mudu galime artimiau susipažinti, tiesa?..

Vos liežuvio neprarijo, kai išvydo jos metalu žėrintį žvilgsnį. Jurga palenkė galvą truputį žemiau, kad nereiktų kelti balso:
- Jeigu nepaleisi mano rankos, aš tau išsuksiu visus pirštus, supratai?

Pagaliau. Su palengvėjimu stebėjo, kaip vaikinas palieka ją ramybėje ir lėtai traukia atgal pas savo draugus ir purtydamas galvą. Dar spėjo išgirsti, kaip jis ją tyliai pavadina nesveika. Turbūt tą patį pakartojo ir trims savo draugams.
Nusiraminusi ji vėl akimis surado Andrių.


<<>>


- Dar vieną, - Austėja trinktelėjo taurę į stalo paviršių, abejingai stebėdama buteliais padabintą baro sieną. Kai išfokusuodavo žvilgsnį, visi lentynose sudėti buteliai susiliedavo į vieną neryškų,  mirguliuojantį vaizdą. Spalvų ir šviesų kokafonija ją ramino, žemi dažniai migdė netgi nepaisant visų kitų decibelų. Jautė, kad galėtų taip sėdėti prie baro ilgas valandas.
- Panele, tai jau penkta taurė per valandą, - priminė jai barmenas – pusamžis vyras juodais, kruopščiai suformuotais ūsais. Jis vienintelis čia buvo ūsuotas ir netgi tuo didžiavosi.
- Neužknisk, Kęstai. Man šiandien labai prasta diena ir man reikia truputį nutrūkti nuo grandinės. Be to, aš pilnametė!
- Žinau, bet jūsų motina man ką tik skambino nuo VIP ložės ir patarė apriboti arba laipsnius, arba kiekį. Gal norėtumėt aplankyti ją?
- Ta prakeikta su... - Austėja prikando liežuvį, perbraukdama delnu baltus, trumpus plaukus. Atsiduso, dusliai suurgzdama - ji visai nenorėjo lipti į VIP ložę. - Sakei, laipsniai arba kiekis? Gal turi ko nors ne tokio stipraus?
- Galiu pasiūlyti „ugninį drakoną“ su mažiau martinio.
- Gerai, tinka, - numojo ranka Austėja ir dar kartą pakartojo, - man reikia nutrūkti nuo grandinės. Būk žmogus, Kęstai. Nestabdyk.
- Žinoma. Paprastai aš kitiems savo klientams to nesakau, bet... jeigu tokiai žaviai merginai vaikinas nesuteikė tiek, kiek ji vylėsi iš jo gauti, tuomet jis yra pats didžiausias idiotas. Švaistyti tokius gerus gėrimus idiotų vardan yra nuodėmė. Štai, prašau.
Jis padėjo raudono skysčio pilną taurę Austėjai prieš nosį.
Ši kelias sekundes karpė ausimis.
- Ačiū, Kęstai. Turbūt man reiktų dažniau girdėti panašius dalykus. Pala, kaip čia yra, kad tu tokių komplimentų nesakai kitoms? Moterys turėtų neatsiklijuoti nuo tavo baro...
- Kristų alkoholio apyvarta, - trūktelėjo pečiais vyras.
- Tuomet tau reiktų pasiūlyti joms išgerti už savo komplimentus, - sukikeno Austėja, nužvelgdama žemiau plytintį lygį su šurmuliuojančiu jaunimu.
- Tada man būtų pavojinga grįžti iš klubo namo, - nusijuokė Kęstas.
- Nieko tokio, aš tave mielai palydėčiau jei tik pasakytum dar ką nors gražaus.

Judviejų pokalbiai nebuvo rimti ir galėjo taip tęstis ilgai. Austėja pažinojo Kęstą nuo vaikystės, kai tik pradėjo sekioti paskui savo tėvą į klubą. Nors ji dabar buvo suaugusi ir greičiausiai netgi stipresnė už šį vyrą, visgi Kęsto žodis anapus baro stalo jai buvo paskutinis. Jis turėjo teisę neduoti jai jokių gėrimų, net jei tai būtų jo paties sprendimas ir Austėja greičiausiai būtų su viskuo sutikusi.
Arba tiesiog patraukusi prie kito baro, kur dirbo nauji darbuotojai. Jie nebūtų drįsę jai prieštarauti. Antra vertus, su jais ir nepajuokausi va taip, iš širdies.

- Kas per... - ji sustingo, akims užkliuvus už vienišo vaikino žemesniame klubo lygyje, stoviniuojančio prie staliuko. Veidas buvo toks pažįstamas, kad Austėja nejučia įsitempė visu kūnu. Paprastai ji įsidėmėdavo visus, su kuriais buvo nors kartą kovojusi.
Šitas šmikis su savo siutinančiu kovos būdu buvo su niekuo nesupainiojamas. Negana to, jis buvo tiesiog ranka pasiekiamas, nereikėjo laukti jokio pirmadienio ir gaišinti paieškoms būrio vyrų.
- Kęstai, išgerk šitą pats, - pastūmė taurę Austėja, pamiršusi net savo skaudančią pėdą. - Už mano pergalę. Aš einu, sutvarkysiu vieną nebaigtą reikalą.


Andrius tingiai gurkšnojo savo vienintelį užsisakytą kokteilį, neketindamas artintis prie savo brolio ir trukdyti jo. Šiaip ar taip jis jau gavo tai, ko čia atėjo. Pamatė, ką susitiko Mantas ir toji mergina tikrai nebuvo trylikametė.
Jos šviesiai rusvi plaukai siekė pečius, mėlynų akių žvilgsnis atrodė saldžiai viliojantis, o plati šypsena – traukianti į nuodėmę. Vilkėjo ilgą juodą suknelę su petnešėlėmis ir beveik kuklia iškirpte. Atrodė pasiruošusi iškepti kiekvieno čia esančio vyro smegenis mažiausiai tūkstančio laipsnių temperatūroje.
Jai galėjai drąsiai duoti dvi dešimtis ir keletą metų viršaus.
Andrius neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip Mantas sugebėjo suvilioti tokią gražuolę. Arba jo brolis turėjo dar nepastebėtą itin vyrišką pusę (kad ir ką tai galėtų reikšti), arba mergina vis dar neišaugo iš paauglystės. Bet kuriuo atveju, jau geriau jinai, nei kažkokia trylikametė...

- Ei, kiškeli! - petį stipriai sugriebę pirštai pasuko Andrių vietoje ir jis akimirką nesusigaudydamas spoksojo į plonus marškinėlius, dengiančius porą nedidelių krūtų. Raudoname fone juodavo sudarkytas užrašas:

„Enemy Of The State“

Kiek aukščiau, virš suspaustų lūpų ir nedidelės, riestos nosies negera ugnimi žioravo pora akių. O kai lūpos prasivėrė, ketindamos jam kai ką pasakyti, Andrius užuodė silpną alkoholio tvaiką:
- Mudu turime nebaigtų reikalų!
Mikliu judesiu Austėja apsuko Andrių ir prirėmė jį prie staliuko veidu į save, prisiglausdama ir savo kūnu įkalindama vietoje.
- Ir vėl tu! - pažino Andrius.
- Taip. Labas. Pasaulis mažas, žinau, - mergina žvilgtelėjo į Andriaus tebelaikomą taurę, kurios dalį turinio jis išliejo ant stalo. Ištraukė iš jo pirštų ir vienu mauku išlenkė, agresyviai spoksodama šiam į akis.
- Gerai, dabar tu man skolinga, - sekė taurę akimis vaikinas.
- Ne tiek ir daug, kiek tu man, - atsikirto mergina. - Tu man skolingas vieną savo draugą. Taip - tą patį, kuris mano brolį patvarkė.
Ji padėjo taurę ir pasiekė pirštais jo skruostą.
- Būk geras kiškelis ir duok man savo telefoną.
- O kam... - jau žiojosi klausti Andrius, bet staiga pats prisiminė.
- Nes aš labai užsinorėjau paskaityti tavo Feisbuko pasakas, kurias man kartą jau siūlei, - prakošė Austėja. - Ten turėtų būti visi vardai ir pavardės, ar ne? Ir tu norėjai man visa tai parodyti, pameni? Tai pirmyn – man dabar LABAI įdomu!
- Taip... aš lyg ir ketinau parodyti, - sutiko jis, žiūrėdamas Austėjai į akis. - Bent jau iki tol, kol manęs neužpuolei.
- Tik nesakyk, kad persigalvojai.
- Kai pamačiau, ką sugebi – aha, persigalvojau. Tu iracionali, agresyvi ir pavojinga. O dabar dar ir girta...
- Ne tokia girta, kaip norėčiau, - atsikirto Austėja, sukišdama abi rankas į Andriaus kelnių kišenes. - Dar pakankamai aiškiai mąstau. Bet pirmyn, pasakyk man daugiau komplimentų.
- Ei!
- Nedrįsk man priešintis ar sprukti! - įspėjo Austėja, pajutusi jo rankas. - Galvok taip – jeigu aš negausiu ko noriu dabar, tai dešimt mano vyrų kasdien sąžiningai tave vaikys po visus gimnazijos koridorius, kol nebepajėgsi bėgti. Pagalvok apie tai, kiškeli.
Andrius nejučia šyptelėjo, į galvą dingtelėjus kvailai minčiai.
- Maniau, tu neturi vaikino, o pasirodo, yra net visas haremas, - nesusilaikė jis.
- Ką? - Austėjos rankos sustingo, ji aštriai dėbtelėjo jam į veidą. - Pakartok?
- Atleisk, aš nieko nesakiau.
- Ne, tu tikrai sakei, - ji jau buvo užčiuopusi telefono kraštą dešinėje jo džinsų kišenėje, tačiau atitraukė ranką, suerzinta žodžių. - Kažką apie mano vaikiną ir mano haremą, ar ne?
- Oi, - murmtelėjo Andrius. - Nežinojau, kad tema tokia jautri.
- Manai? - Austėja sugniaužė kumštį, staiga prisiminusi Edį ir jo dvi plaštakes. Kraujas užvirė jos gyslose dar smarkiau, degindamas iš vidaus.
Staigiu, vos įžiūrimu judesiu ji smogė, taikydamasi į jo pilvą. Pajuto, kaip paskutinę akimirką krumplius sugriebia tvirta ranka ir nukreipia visą smūgio jėgą į šalį, pasukdama ją pačią.
Dabar Andriaus rankos įrakino ją vietoje, spausdamos prie savęs.
- Ramiau, ramiau... - tyliai pasakė jis dairydamasis, ar judviejų nestebi pašalinės akys. - Prisimink savo koją, tau dabar nereikėtų kovoti!
- Paleisk!
- Ei, klausyk, aš atsiprašau, gerai? Pasakiau nepagalvojęs. Tikrai nemaniau, kad tau su vaikinais tokios didelės bėdos ir... o, šūdas!

Įsiutusi Austėja ištrūko iš jo rankų ir atšoko atgal. Bet tik tam, kad įgytų vietos pradėti tikrą puolimą.
„Prisišnekėjai, kiški! “ - išskaitė Andrius jos žėrinčiose akyse.

<<>>

Jurga stovėjo vietoje it įkalta, žiūrėdama į neįtikėtiną sceną, pritraukiančią vis daugiau pašalinių akių. Andrius irgi tai pastebėjo ir jautėsi nejaukiai, o štai Austėja priešingai – matė tik jį, grieždama iš pykčio dantimis.
„Ar man reiktų įsikišti? “ - sukosi neramios mintys Jurgos galvoje. - „Bet jeigu įsikišiu, tai paskui reikės įtikinamai paaiškinti, kokį velnią aš klube veikiu ir negana to – Andriui padedu. Dar pagalvos, kad persekioju jį lyg įsimylėjusi... “

Žiūrovai neramiai sušurmuliavo, kai Austėja atliko apgaulingą judesį ranka ir staigiai smogė, taikydama Andriui į žandikaulį. Šis ramiai nukreipė antrąjį smūgį į šalį, nebandydamas kontratakuoti, nors Jurga buvo įsitikinusi, jog pastebėjo pakankamai atvirų vietų atakai. Apgirtusi Austėja nesistengė gintis, tikriausiai įsitikinusi, kad Anrius nebandys keisti savo kovos būdo.
- Užbaik viską kuo greičiau, - sumurmėjo Jurga pati sau, pastebėjusi, kaip į abu peštukus atsisuka netgi Andriaus brolis su savo mergina.

Per vėlu. Mantas jau pažino ir netgi žengė artyn, kad visiškai įsitikintų savo akimis.

Austėja vos akimirkai prarado pusiausvyrą, perstatė pėdą, tuo pat metu kaire ranka taikydamasi į priešininko saulės rezginį. Andrius paleido jos dešinę ranką ir grįžtamuoju judesiu nukreipė kairiąja šalin, vėl praleisdamas porą progų duoti grąžos.
- Betgi tu rimtai užknisi su savo gynyba, - murmtelėjo Jurga. - Užbaik viską tuojau pat, kol apsauga nesusidomėjo!..

Ji prikando liežuvį, stebėdama jo sklandžius judesius. Austėja be jokios abejonės išnaudojo kiekvieną sekundę pačiam efektyviausiam puolimui, pamiršusi net ginti save. Tačiau visi jos smūgiai buvo pašalinami iš kelio mažiausiai pastangų reikalaujančiais judesiais. Ir dar tokiais švelniais, tarsi jis stengtųsi nesužeisti jos pačios. Kažkas čia buvo ne taip.
„Negi jis temoka vien dziudo? “ - apstulbo Jurga. - „Ne, negali būti, juk aš mačiau pati – stovėjo ten, salėje, kovinėje pozoje, visai kaip karateka... “
Ji papurtė galvą. Taip, pozą matė, tačiau kovojančio – niekada. Tik besiginantį, besistengiantį nesužeisti savo priešininkės. Būdinga dziudo kovų menams, kai kovotojai bando sunaikinti savo priešininko pusiausvyrą, nesužeisdami paties kūno. Tačiau toks kovos būdas, ypač prieš tailandietišką kikboksą, tėra savo pozicijos išlaikymas. Jeigu jis nepuola, tuomet vienintelė pergalė įmanoma tada, kai ji nebepajėgia pulti ir pasitraukia.
- Gal tu juokauji... - sumurmėjo Jurga, svarstydama, kiek laiko gali trukti, kol Austėja nusivarys nuo kojų.
Žiūrovai vėl sušurmuliavo, kai po kumščių sekė suktas spyris keliu į šoną. Ir čia Andrius pirmą kartą ją išvedė iš pusiausvyros, žengdamas atgal ir delnu lengvai pastumdamas Austėjos kelį išilgai smūgio trajektorijos. Mergina pasisuko visu kūnu daugiau nei tikėjosi ir vos neišsitiesė ant žemės.
Jurga matė, kaip persikreipė jos veidas, pėdai per stipriai įsirėmus į grindis.

O nuo salės galo artyn jau skubėjo apsaugos darbuotojai, kuriuos išvydusi susikeikė net pati Austėja.
Tikriausiai sumaniusi pabandyti paskutinį kartą, ji išsuko galingą smūgį koja, taikydamasi Andriui į kaklą bei nepaisydama skausmo pėdoje. Ir Jurgai akimirką pasirodė, kad toks triukas netgi pavyks.
Andrius kilstelėjo ranką, loštelėdamas atgal ir priliesdamas Austėjos batelio kulną. Stipriu mostu jis įsuko jos spyrį dar labiau, sunaikindamas priešininkės kūno pusiausvyrą. Mergina griuvo ant žemės, garsiai išleisdama susikaupusį garą:
- Fak! Supistas žąsinas!..
Pati to nejausdama, Jurga atsidūrė šalia Austėjos. Apsaugos darbuotojai jau buvo visai čia pat, įnirtusi kovotoja kilo nuo žemės, vis dar neketindama liautis ir Jurga čiupo ją iš užnugario už rankos, persukdama šią, surakindama  ir lauždama žemyn.
Austėja riktelėjo – labiau iš netikėtumo, nei iš skausmo. Kai jos keliai nevalingai sulinko, Jurga staigiai persuko jos ranką ir užrakino kitoje padėtyje, dabar jau lauždama visą kūną į itin žeminančią padėtį. Tam beveik nereikėjo jokios jėgos – Austėja pati viską nevalingai atliko, bijodama išsisukti ranką.
- Nusiramink, - pasakė Jurga ramiu balsu, tvirtai laikydama ją vietoje. - Tu girta ir nežinai, ką darai.
- Kas tu to... Paleisk! Aš ne girta!
- Į tave žmonės žiūri, - neatleido rankos Jurga. - Bent įsivaizduoji, kaip atrodai jų akyse, mojuodama kumščiais tokioje vietoje? Dabar aš paleisiu tavo ranką ir tu pradėsi logiškai galvoti, prieš ko nors imdamasi. Sutarėm?
- Faa-ak... - sumykė Austėja, kęsdama skausmą rankos sąnaryje. - Gerai, gerai, supratau, nebelaužk!
- Tu tuo tikra?
- Taip, paleisk!
Jurga lėtai atleido gniaužtus, tik dabar pati susiprasdama, kur įsivėlė. Baimingai dirstelėjo į Andrių – šis smalsiai spoksojo į ją, tikriausiai svarstydamas, kokį velnią ji čia veikia.
Austėja it įgelta šastelėjo šalin, vos ne į apsaugos darbuotojų glėbį. Jos akys išsiplėtė, kai Jurga išsitiesė visu ūgiu, nudelbdama ją iš viršaus. Baltapūkė pirmą kartą matė tokią aukštą merginą.
- Panele, ar jums viskas gerai? - paklausė apkūnus drimba madingu kostiumu, nervingai dirsčiodamas tai į Austėją, tai į Jurgą su Andriumi.
- Ką?.. - iš karto nesusigaudė baltapūkė.
- Su ja viskas tvarkoj, - linktelėjo antras apsaugos darbuotojas. - Ei, judu! Kokį velnią čia darot?
- Aš... kokteilį gėriau, - Andrius dirstelėjo į tuščią taurę, taip ir negavęs progos ją užbaigti pats. - Net nebandžiau su niekuo muštis.
- Aš iš viso nieko negėriau, - trūktelėjo pečiais Jurga. - Ji pati atbėgo kojomis bei rankomis pamojuoti, visi tai matė.
- Gerai, judu abu išminčiai, eikite lauk iš klubo, - mostelėjo racija į duris apkūnusis drimba.
- Palauk, jis niekur neis! - atsitokėjo Austėja. - Šitas man skolingas!..
- Koja už varčios ir vėl nuo pradžios, - atsiduso Andrius, nervingai kramtydamas lūpą. Grįžtelėjęs jis ūmai pastebėjo brolį, spoksantį į jį apvaliomis akimis ir dar kartą atsiduso.
Vienas iš apsaugos darbuotojų ištraukė iš kišenės zvimbiantį telefoną ir pasitraukė į šalį.
- Aš dar negavau iš tavęs to, ko man reikia! - išsiveržė iš apsaugininkų rankų Austėja, tačiau tuo pat metu Jurga irgi žengė link jos, atkreipdama į save dėmesį.
- Ei, tai mano ir šito klouno reikalas! - karingai pareiškė Austėja. - Geriau nesikišk!
Jurga nieko neatsakė, nenuleisdama nuo baltapūkės primerktų akių.

- Panele Austėja! - sugrįžo apsaugos darbuotojas su telefonu rankoje. - Jūsų motina liepė mums palydėti jus į VIP ložę. Tuojau pat.
- Ko jai dabar prireikė?! - pratrūko mergina. - Aš užsiėmusi!
- Tuojau pat, - pakartojo vyras.
- Bliamba... - suurzgė Austėja, spigindama jį piktu žvilgsniu. Po kelių sekundžių jos pečiai nusileido, mergina giliai iškvėpė. - Gerai, tiek to. Einu...

Apsaugos darbuotojas priglaudė telefoną prie ausies ir tyliai kažką pasakė. Tada įmetė prietaisą kišenėn ir nusišypsojo Jurgai bei Andriui:
- Labai atsiprašau už šį nesusipratimą. Panelė Austėja yra klubo savininko duktė ir retsykiais sukelia šiokių tokių nemalonumų. Gal galėčiau palydėti jus abu prie baro ir pavaišinti nemokamais gėrimais? Dar kartą atsiprašau, tikrai.
- Aš turbūt neatsisakyčiau, - truputį padvejojęs linktelėjo Andrius. - Ji išgėrė mano kokteilį už mane.
- Nesu alkoholio mėgėja, tai gal kažką... silpnesnio, - sumurmėjo Jurga.
- Žinoma. Sekite paskui mane, prašau.

Vyras juos nuvedė prie baro ir atkreipė į save vieno iš barmenų dėmesį.
- Jiedu vaišinami klubo sąskaita, - parodė į Jurgą su Andriumi. - Duok jiems viską, ko panorės.
Barmenas linktelėjo ir sužiuro į abu paauglius, klausdamas, kuo galėtų pasitarnauti.
Jurga staiga pasijuto labai nepatogiai – ji pirmą kartą gyvenime stovėjo prie tokio prabangaus baro ir neįsivaizdavo, ką turėtų daryti. Žinoma, vienas nedidelis baras buvo jos tėvo sporto salėje, tačiau nė iš tolo nepriminė šito.
Negana to, į ją smalsiai spoksojo keli tuzinai lankytojų, vis dar negalėdami pamiršti jos pasirodymo.
Andrius netrukus užsisakė sau kokteilį, tačiau ji nenugirdo pavadinimo. Pabandė skubiai išsirinkti vieną iš spalvoto nedidelio lankstinuko, kurį kažkas paliko ant stalo.
Ir kai pagaliau barmenas sužiuro į ją lengvai šypsodamasis, ji visa iškaito iki ausų:
- Man... to paties, ką ir jisai, - parodė į Andrių.
- Žinoma, - linktelėjo barmenas ir netrukus sumaišė jai raudonos spalvos kokteilį, papuošdamas jį citrinų skiltelėmis. - Skanaus.
- A-ačiū...

- Tai gal pasakysi, ką čia veiki? - sukiojo taurę tarp pirštų Andrius.
- Per ilgai užsisėdėjau namie, - atsiliepė Jurga truputį pagalvojusi. - Nusprendžiau pamatyti... pasaulį.
- Pirmą kartą čia?
- Mhm.
- Aš irgi.
Jiedu patylėjo, ragaudami raudoną sulčių bei alkoholio miksą.
- Linksma vieta, - po kiek laiko burbtelėjo Andrius.
- Taip, - pritarė ji, truputį abejodama. - Tik gal truputį per daug triukšmo.
- Ir žmonių, - pasimuistė vaikinas, - kurie į mus žiūri.
- Aha... - Jurga vogčiomis apsidairė.
- Nori iš čia nešdintis?
Ji abejodama dėbtelėjo į Andrių.
- Tik ne su tavim. Neprisigalvok keistų dalykų.
- Negalvoju. Aš tik noriu iš čia nešdintis, - pasakė jis puse lūpų.

Jiedu sėdėjo prie baro, gurkšnodami savo gėrimus ir stengdamiesi nekreipti dėmesio į pašalinius. Pastebėjęs beištuštėjančias taures, kaipmat prisistatė barmenas, klausdamas, ar jiedu norės dar poros. Garsiai neskelbiama taisyklė jam leido nemokamai paruošti tris kokteilius vienam asmeniui klubo sąskaita, kad labiau įsidrąsinę klientai nepadaugintų.
Jurga kaipmat atsisakė, pabaigdama likučius ir grąžindama taurę.
Andrius tyliai papurtė galvą, dirstelėdamas per petį, ar ten netyko dar kokia nors karingai nusiteikusi blondinė.
- Aš jau eisiu, - pakilo nuo kėdės mergina.
- Mhm, - Andrius irgi išsitiesė, nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų. - Iki pirmadienio tada.
- Iki.
Jis stebėjo Jurgą, skubiai tolstančią link išėjimo, jausdamas kartų prieskonį po judviejų sauso pasiplepėjimo.

Surado akimis savo brolį, kuris su savo panele jau buvo pasitraukęs prie vieno iš stalelių ir abu smaigstė jį keistais žvilgsniais.
Andrius prisiartino prie jų, neatsikratydamas nuojautos, jog Mantas nori jam kažką pasakyti.
- Klausyk, dėl viso šito ir mūsų tėvų... - pradėjo jaunėlis tirštai nurausdamas, tačiau Andrius papurtė galvą, nutildydamas jį.
- Tikiuosi, jai daugiau nei trylika metų? - kilstelėjo smakrą į merginą.
- Taip. Jai GEROKAI daugiau nei trylika ir ji vardu Rita, - susinepatogino brolis.
Rita irgi jautėsi truputį susigėdusi, tačiau netrukus susitvardė, nusišypsojo ir žengė arčiau, ištiesdama ranką:
- Tu Manto brolis Andrius, tiesa? Jis man pasakojo apie tave.
- Ta-aip, - abejodamas nutęsė šis, spustelėdamas jos ranką. - O jūs greičiausiai būsite jo literatūros mokytoja, tiesa?
Mergina nuraudo dar tirščiau, nuleisdama akis ir nežinodama kur dėti rankas.
- Ji... ji ne mano mokytoja, - sutarškėjo Mantas. - Ji mūsų mokyklos bibliotekininkė.
- O! Tai... daug geriau. Daug ką paaiškina. Jau išsigandau, kad supažindinsi ją su motina per tėvų susirinkimą. Bet jeigu ne, tada pirmyn.
Jis šiek tiek palinko prie Ritos:
- Neištvirkinkite jo per daug.
- Oi, - mergina prikando apatinę lūpą, jausdama degančias ausis.
- Gal baigsi? - amtelėjo Mantas. - Ir klausyk, rimtai... dėl tėvų...
- Supratau, tėvams nė žodžio, - numojo ranka Andrius. - Einu aš namo, man galvą nuo šitų bumčikų skauda. Čiau.


<<>>

Austėja užlipo laiptais, truputį pastovėjo jų viršuje, nužiūrinėjama apsaugos darbuotojų. Pavarčiusi akis prisiartino prie neužimto fotelio ir susmuko į jį. Jakobas ir Olga stebėjo ją vienodais, kaltinančiais žvilgsniais.
- Ar man iš viso reikia tau sakyti, ką šį kartą ne taip padarei? - kilstelėjo antakį Jakobas.
- Ne, pati žinau. - atsiliepė Austėja, vengdama jų žvilgsnių.
- Ir? - pratęsė Olga.
Mergina truputį patylėjo, bandydama sugalvoti atsakymą, kuris išprovokuotų mažiausiai neigiamų emocijų.
- Tas bičas žino, kas sužalojo mano brolį, - pratarė ji. - Aš tik nesitikėjau sutikti jį šioje vietoje, štai ir viskas. Pasikarščiavau, mam. Norėjau skubiai išpešti informaciją.
- Tavo brolis prieš tris valandas grįžo iš ligoninės namo, gali jo paties ir paklausti, - gurkštelėjo iš taurės Olga, žvelgdama į Jakobą „dabar tavo eilė“ žvilgsniu.
- Viktoras... jau namie? - nustebo Austėja.
- Taip.
- Ir kaip? Ką jis sakė? Kas su juo kovojo? - susijaudinusi sutarškėjo.
- Gal jau gana apie tas kovas? - ramiai paklausė Jakobas. - Per jas daugiau triukšmo nei realios naudos. Pelno neneša, klubui reputacijos neprideda, tavo motina nuolat kaip ant adatų. Jei tau rūpi tik sužinoti pavardę, tą galima padaryti kitais būdais, negniaužiant kumščių. Juk taip?
Suirzusi Austėja pašoko iš krėslo, prisiartino prie nedidelių turėklų ir pasirėmė į juos pirštų galais. Už jų aiškiai regėjo abu žemesniuosius klubo lygius, kiekvienas lankytojas buvo kaip ant delno.
- Tai ką Viktoras pasakė? - nenusileido Austėja.
- Nieko, - pasakė Olga, spinduliuodama nepasitenkinimą. - Tavo brolis nenori apie tai net kalbėti.
- Būtų smagu, jeigu tokia patirtis pagaliau įkrėstų jam proto, - sumurmėjo Jakobas. - Jei taip nutiktų, aš galbūt net padėkočiau tam, kuris tai padarė.
Olga blykstelėjo akimis į savo vyrą per taurės viršų.
- Brolis ir anksčiau pralaimėdavo, - pasakė Austėja. - Ir visada pasakydavo, nors ir raudonuodavo iš gėdos. Kas šį kartą buvo kitaip?
- Nežadink sau aistrų dėl nerimtų dalykų, - griežtai pasakė motina. - Ir gana vaikytis svetimus priešus, tau vertėtų susirūpinti savimi. Mergina esi, devyniolikos jau, o vaikinai išsibėgioja vos labiau pažinę. Nemanai, jog vertėtų pradėti dėl TO jaudintis?

Austėja neatsakė, gniauždama turėklus ir didelėmis akimis stebėdama barą pirmame lygyje.
- Mergina... - sumurmėjo ji, gaudydama netikėtos minties galą.
- Taip, ir dar gana daili, - kiek švelniau tęsė Olga. - Vietoje bokso galėtum užsiimti... na nežinau... gimnastika gal? Labiau mergaitiškais dalykais, kol dar neišsiruošei tankų vairuoti.
Duktė nieko neatsakė, net neišgirdo, siurbdama akimis merginą pirmame lygyje, kuri sėdėjo šalia Andriaus, gurkšnodama kokteilį. Tą pačią, kuri taip šauniai panaudojo kempo* triukus jai surakinti.
Ilgos kojos, liekna, sportiška. Negana to – stebėtinai aukšta.
Kaip tik tokia, kuri pajėgtų galingai smogti kulnu iš viršaus.
Austėja skubiai išsitraukė telefoną ir vidiniu fotoaparatu pritraukė vaizdą. Jurga kaip tik pakilo nuo baro, ketindama eiti namo  ir ji skubiai padarė kelias nuotraukas.
- O taip, - lengva šypsena nuslydo Austėjos lūpomis.
- Ką tu ten darai? - atsiduso Olga. - Mes su tavimi pasikalbėti bandome, dukra!
- Taip, mama, - mergina grįžtelėjo į abu savo tėvus, plačiai šypsodamasi. - Supratau. Daugiau jokių peštynių. Būsiu gera.

Jakobas kilstelėjo antakį ir dirstelėjo į Olgą. Ši atsakė jam ne ką mažiau išraiškingu žvilgsniu. Abu gerai žinojo, kad jų pasiutusi dukra taip lengvai nepasiduoda.

<<>>

Jurga jautėsi emociškai išsunkta, kai patamsiais sugrįžo namo. Galva vis dar dūzgė nuo garsios muzikos, kurios klausėsi daugiau nei valandą. Susikaupusių įspūdžių atrodė pernelyg daug - reikėjo ramybės bei laiko jiems visiems apmąstyti. Dabar ji tegalėjo galvoti apie nedidelį užkandį, atpalaiduojantį dušą ir minkštą lovą.

Įžengusi į virtuvę ji pasiekė šviesos jungiklį ir tuo pat metu pajuto, kad yra ne viena. Uždegusi šviesą dirstelėjo į laiptų pusę – jos motina sėdėjo nejudėdama ant ketvirtos pakopos, stebėdama ją primerktomis akimis.
- Ką tu čia darai? - nustebo Jurga.
Moteris vos šyptelėjo, ištiesdama kojas ir pasirąžydama.
- Ruošiau vakarienę. Laukiau. Tu alkana?
- Šiek tiek, - linktelėjo Jurga. - Taip.
- Mm... - motinos šypsena praplatėjo. - Malonu girdėti, bet tau teks truputį pakentėti.
Išvydusi dukros klausiamą žvilgsnį, ji atsistojo, pasitaisydama suknią skeltu šonu ir mostelėjo į sporto salės duris:
- Ką? Truputį palakstei po miestą ir jau pamiršai apie mūsų mažą nesutarimą?
Taip, mudvi dabar eisime ir išsiaiškinsime. O valgyti gausi vėliau – nenoriu, kad ringas būtų nutaškytas pusiau apvirškinta vakariene.




*kempo – kovų menų rūšis, kurioje naudojama manipuliacija skausmingais kūno taškais, taip pat sąnarių laužimo (ir sulaužymo) metodai.