žvaigždžių mergaitės šnabždesiai

Brisdama per žvaigždynus pasiklydo ties Gema, o kelio atgal nebėra. Palietus žvaigždę jos užgęsta, tyliai, lėtai ir nepastebimai.  Ieškojo kelio į niekur, bet nerado, matyt, blogai ieškojo. Staiga pasisukus kairėn, atrado kelią į visur ir tai pavadino sėkme. Vienintelė bėda - nykstančios žvaigždės. Tada prisiminė, kaip pirmą kartą pamatė naktinį dangų ir nustebo. Galvojo, kad naktį debesų nėra.. Jie užstoja žvaigždes, užstoja dangaus upes (žvaigždynus). Užšokusi ant krentančios sesers nusileido ant drėgnos vakaro žolės. Atsigulė, prisiglaudė šalia nepažįstamojo ir ėmė šnabždėti nesuprantama meilės kalba. Jis gulėjo sunėręs rankas už galvos, tada kaire pasikąsė barzdą ir pažiūrėjo jai į akis. Suprato, kad nieko gražesnio dar nebuvo matęs. Užkišo plaukus už ausies ir užsimerkęs pabučiavo. Aklųjų kova lūpomis dėl nakties tylos.
Jo šalta nosis atsitrenkė jai į skruostą. Tada ji tyliai sušnabždėjo:
-Paprašyčiau apkabinti, bet nedrįstu. Ne todėl, kad bijau, jog mane atstumsite. Bijau, kad bus per sunku jus paleisti..
Keista, ieškodama pasaulio netiesos paklydo nepažįstamojo glėbyje. Po žvaigždėtu dangum suprato, jog myli. Net jei ir išaušus rytui teks išsiskirti ir pamiršti. Net jei ir pamirš, kiekviena paklydusi siela  tai primins, net jei ir nežinos ką, tokie dalykai palieka pėdsakus, kuriuos nykų rugsėjo vakarą pajaus.. Patekant saulei ištarė paskutiniuosius savo žodžius:
-Norėčiau atisprašyt viso pasaulio.. už tai, kad esu. Už tai, kad būsiu. Už tai, ką padariau. Už tai, ko nepadariau. Už tai, ką padarysiu, kad egzistuoju, kad myliu..
Tada su visomis likusiomis žvaigždėmis užgęso, kad prisikeltų naujai kelionei po dangaus upes..