Jau ir anksčiau yra pasitaikę atvejų, kurie keičia gyvenimo eigą iš esmės. Ir iš karto sau prieštarauji: gali pakeisti, jei dar įmanoma ką nors keisti. Paprastai gyvenimas keičiasi tik penkis kartus. Bet ir tai – ne visiems. Juk smagiausia pasikeisti vieną kartą ir galvoti, kad mąstai apie didžiulius pokyčius. Na, mąstyti ir pastebėti – du skirtingi dalykai. Šiaip ar taip, vieną rytą tie pokyčiai pasipylė kaip iš gausybės rago.
Na, nepasakysiu, kad viskas prasidėjo būtent tą rytą... Ne, visada buvau subingalvis, tokiu ir liksiu. Iš pirmo žvilgsnio esu toks pats subinė, kaip ir visi tie, su kuriais dažniausiai bendrauju. Na, šiuo žodžiu vadinu mano ir kitų subingalvių komunikavimą. Aišku, keistai atrodo gauja subingalvių, kurie išsižioję stebi ir klausosi, ką jiems kitas subingalvis pasakoja. Toks mano darbas – sudominti. Jeigu tuos miegančius subines galime pavadinti susidomėjusiais. Jų dabar niekuo nebesudominsi. Šikniai. Jau kai ką nors užvems... Ir dažniausiai jiems reikia to, ko visai nereikia. Ir tada pats nepastebi, kaip svetimose srutose paskęsti...
Žodžiu, nuotaika ir taip sušikta, o jau snukis... Matydavau jį ir dažniau (juk tai mano snukis), bet tą rytą... Jau linguodamas vonios link pajutau, kad kažkas kitaip. Net stabtelėjau. Kaip vakar išėjus į lauką stabtelėjau. Taip panašiai ir dabar stabtelėjau. Nes vakar tokia subinėlė prieš akis praplaukė... Mama mia... Nieko prieš neturiu prieš vandenį. Plaukti seniai moku. Ir baseiną lankau. Patinka šiltas vanduo. Kaskados... Čiuožyklos... Bet užknisa, kai šlapios glaudės į šikną sulenda. Tada turi kišti pirštus ten į vidų, atklijuoti nuo šaltų skruostukų... Paskui pastebi, kad aplinkui visi tai ir tedaro – glaudes nuo skruostukų stengiasi atklijuoti. O spalvų gama... Ir skruostukų, žinoma... Trumpiau tariant, tą rytą pasijutau kaip su šlapiomis glaudėmis ant veido.
Išvakarėse nieko svarbaus neįvyko, jei ką... Nors, geriau pagalvojus, visgi šis tas ir nutiko. Taigi, praplaukia įspūdinga subinėlė ir prieinu prie automobilio. Tos subinėlės vaizdas dar ilgai manęs nepaleidžia. Ir tikrai – vaizdas ne iš maloniųjų. Kai vietoje veido išvysti tikrų tikriausią subinę. Todėl vengiu keltis liftais. Ten visada patenki kvailon situacijon. Gerai, jei kokie keturi penki keliasi. Subinėmis pasitrini... O jei – dviese? Ir tas kitas stovi tau savo subinę atsukęs, o tu apsimeti, kad jos nematai. Įremi žvilgsnį į apipaišytą lifto sieną ir perskaitai: „Kiss my ass, asshole! “ Patys šlykščiausi tie, kurie ateina cigarečių dūmais dvokdami. Ir dvokia iš savo skylių kitiems į veidą. Smarvės...
Dažnai sekmadieniais važiuodavau paplaukioti į baseiną. Baisiausia tai, kad vakar automobilis neužsivedė. Atsitikdavo taip ir anksčiau, bet netyčia žvilgtelėjau į galinio vaizdo veidrodėlį... Po akimirkos siaubo apimtas jau bėgau autobuso stotelės link. Įšokau į pirmą pasitaikiusį...
Nuo greito bėgimo širdis daužėsi visuose kūno taškuose: tvinksėjo kojos, pirštų galai, ausys, lūpos džiūvo, akys markstėsi, besistengdamos sudrėkinti obuolius. Aprimęs kilstelėjau vokus ir priešais pamačiau dvi mažas... subinėles. Jokios išraiškos, tiesiog – dvi mažos subinėlės sėdi priešais mane. Įsivaizduojate – subinės toje vietoje, kur esame įpratę matyti veidus. Jos buvo taip arti, kad svetimų vidurių smarvė pati skverbėsi į mano kvėpavimo takus. Kurį laiką taip ir buvo atsisukusios į mane. Naiviai ir nekaltai. Netgi – vaikiškai. Nedrįsčiau to pavadinti stebėjimu, bet, regis, jos mane būtent – stebėjo. Kaip vaikai stebi. Žiūrėjau ir aš. Keista priešais save matyti išeinamosios angos aprudusias skylutes. Tokios juokingos raukšlelės aplinkui... Net šyptelėjau. Šyptelėjau nuo minties, kad esu stebimas subinių. Supratusios, kad niekuo nesiskiriu nuo kitų, dvi mažos subinėlės suglaudė savo skruostukus krūvon. Tada apsidairiau. Ir kažkodėl labai nenustebau autobuse nepamatęs nė vieno normalaus žmogaus. Pilnas autobusas buvo prisigrūdęs subinių. Sėdinčios subinės, stovinčios subinės, įvairiausių dydžių, įvairiausių formų. Keista matyti beveik rudą subinę, demonstruojančią savuosius apvalumus visam pasauliui. Įsivaizduoju, kaip ji grakščiai gulasi prieš saulytę paplūdimyje. Kaip išdidžiai čiaupo savo išeinamąją ir kraipo į visas puses – matykite mane, taip ir šaukė jos atspalvis baltų ir rožiniai apybalčių subinių fone. Viena tokia balta vidutinio dydžio, taisyklingų pusrutulių subinė intensyviai čiulpia saldainį ant pagaliuko. Įkiša į skylę, pasukioja, atseit, tirpdo šiknoje, paskui ištraukia su atidaromo vyno butelio garsu, tyliai išleidžia dujas ir vėl susistumia saldainį. Apsilaižau lūpas ir nuryju seilę... Ir net negaliu savęs suprasti: kodėl toks šlykštus ir neestetiškas viešas saldainio kišimas į šikną manyje nesukelia jokių neigiamų vertinimų? Štai dar viena labai įdomi subinė. Klasiškai graži. Tiesiog – tobula. Bet... Rankos pirštas įkištas tiesiai, atsiprašau už išsireiškimą, į šiknaskylę. Jis aktyviai judinamas. Pirmyn – atgal, pirmyn – atgal, paskui atliekami aktyvūs sukamieji judesiai, panašūs į tuos, kuriuos esame įpratę matyti ties smilkiniu. Žinoma, sudėtinga nustatyti, kur subinės smilkiniai. Tada pirštas ištraukiamas ir dar su didesne jėga sugrūdamas atgal. Ir taip stipriai, kad netyčia įsprūsta visa plaštaka.
Dabar jau ir aš susidomiu šio proceso baigtimi.
Įlindus plaštakai, išorėje likusi alkūnė suka ratus gręždama vis giliau ir giliau, kol galų gale ranka ištraukiama, pasigirsta panašus garsas, kai su pompa valai užsikimšusią kriauklę vonioje ar virtuvėje... Taigi garsus kliūūūrkt ir pilna sauja šūdų nubraukiama į kelnes. Keisčiausia, kad tik aš vienas buvau toks smalsus. Dvi mažos prieš mane sėdinčios subinytės apie kažką smagiai pirsčiojo pasisukusios viena į kitą. Retkarčiais tas garsas sustiprėdavo, ir aš padarydavau išvadą, kad jos juokiasi.
Tada mano dėmesį patraukė viena labai liūdno vaizdo subinė.
Ji tvirtai laikė apsikabinusi mažą kuprinę, o jos subinė buvo net... patraukli. Keliais raudonais ratais apvesta šiknaskylė vis čiaupėsi ir išvirsdavo į išorę. Tada pasimatydavo tiesiosios žarnos gleivinė. Skaisčiai rožinė su rudais nutekėjimais. Rudas skystimas sunkėsi lauk ir švelniai tekėjo už apykaklės. Viskas pasikeitė, kai autobusas sustojo. Liūdnojji subinėlė ryžtingai pradėjo grūstis durų link, piktai apsipersdama su kitomis šiknomis, kurias ji pastumdavo. Per kelias sekundes visos autobuso subinės sutartinai perdė viena ant kitos, pasitaškydanos tirščiais ir kartais netgi apsišikdamos ir apsidrabstydamos šūdais iš įsiūčio. Net vairuotojas lėtai iškišo savo subinę ir siaubingai garsiai nusišiko keleivių pusėn. Keli iš jo subinės išsprūdę šūdai atsitrenkė į artimiausias subines.
Nesusilaikiau ir prunkštelėjau.
Ir pats išsigandau garso, kuris sklido iš mano burnos. Sąlygiškai – iš burnos. Dar labiau tas nustebino dvi prieš mane sėdėjusias subinėles. Man pradėjus juoktis, jos nustojo pirsnoti, atsuko į mano pusę savo raukšlėtas šiknaskyles, tada ištiesė rankas su į mane atstatytais pirštais ir pradėjo triesti tiesiai ant manęs! Vos spėjau pašokti ir išsinešdinti iš autobuso! Jam nuvažiuojant mačiau, kaip visos subinės prisiplojo prie autobuso langų ir triedė vis rodydamos į mane. Kai pro trydalus nieko nesimatė, valė juos rankomis ir vėl triedė, triedė, triedė, triedė...
Tas mano juokas tikrai nebuvo toks, kaip visų subinių.
Taigi stabtelėjau prie vonios, nes man, tokiam sušiktam subingalviui, iš baimės susuko vidurius. Keista, juk dar be pusryčių. Reguliariai savo dalį atiduodu unitazo gerklytei. Bet – po pusryčių. Ir miegojau kažkaip keistai: kvėpuoti taip lengva buvo, ir kvapas iš burnos taip skaniai... malonus...
Apsilaižau lūpas. Ir ta drebinanti permainų nuojauta... Kažkur ties skrandžiu. Persti norisi ar alkis pilvą raižo? Ne, nepykina, bet tas nežinios jausmas. Kai atsiduri nepažįstamoje vietoje net neįsivaizduodamas, į kurią pusę ir beeiti. Matai tik gatvę, kuria ką tik nuvažiavo autobusas su aptriestais langais. Ir tom dviem mažytėm išsižiojusiom subinytėm. Na, jei tas mielas viduriuojančias šiknaskyles galima pavadinti išsižiojusiomis…
Nors kartais sutinki žmonių, regis, tokių pačių subingalvių, kaip ir pats kad esu, tačiau jie mala tokį šūdą, kad pasijunti ne tokia jau ir didele subine. Nors tada, vakar, reikėjo galvoti, kaip man savąją subinę nunešti iki baseino. Sveiką. Nes rajonas, kuriame išlipau, atrodė įtartinai ramus ir nekaltas. Štai iš kur tas nežinios ir permainų jausmas prie vonios durų! Kiekvieną rytą labai kruopščiai, kaip mama katė savo kačiukų užpakalius, nusiplaunu savąjį veidą. Su muilu, kad malonus kvapas lydėtų iki virtuvės. O dabar stovėjau nežinia kur bei spoksojau į didžiulį reklaminį stendą, kuriame kažkokia daili subinė per prievartą kišo puodelį garuojančios kavos kitai subinei. Kavos! Lyg nebūtų daugiau ko pasiūlyti. Be kavos. Tada viskas ir prasidėjo.
Vos tik paliečiau vonios durų rankeną, lubos prasivėrė ir pradėjo lyti šūdais. Įvairių spalvų: pradžioje krito tokie normalūs rudi šūdai, vėliau atspalvis pasikeitė – pažaliavo. Po to – paraudonavo. O į pabaigą ir pamėlynavo. Stovėjau prie vonios, o ant manęs krito nesuskaitomos tonos žaliai rudai mėlynų šūdų. Pirmoji mintis, kuri kilo tą akimirką, tai – iš kur jie gavo tiek daug šūdo. Ir mirksėti šūdais aplipintomis blakstienomis buvo sunku. O nusibraukti negalėjau: rankos iki alkūnių buvo šūdų apsemtos. Labiau apšiktas be jokios priežasties nebegalėjau pasijusti. Gal todėl man ir patinka baseinas? Kitų subinių tarpe nusiplauti ir nusigremžti tuos visus šūdus, kuriais tave apklijuoja, apdergia ir apdrabsto visiškai tau nepažįstamos ir jokių asmeninių reikalų neturinčios subinytės, subinės ir šiknos...
Durys taip ir liko neatvertos. Gal ir geriau, pamąsčiau. Kam save dergti dar ir iš vidaus. Retorika.
2005-12-21