Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Juodų ragų diena, 1 dalis




Viktorui vis dar svaigo galva. Jis vaikščiojo it apdujęs iš vieno kambario galo į kitą, retsykiais sustodavo prie plataus lango, vis dar negalėdamas patikėti, kad yra savo namuose, savo nuosavame kambaryje, kur nesiveisia jokie velniai. Jautėsi taip pakiliai, kad net ėmė baimė – o jeigu tai sapnas? Kas, jeigu jį pavaišino stiprių vaistų doze ir jis netrukus atsipeikės toje pačioje palatoje, surištas diržais?..
Nusipurtė baugias mintis ir trūktelėjo iš butelio dar vieną alaus gurkšnį. Galvą vėl stipriai susvaigo.
Juodas rotveileris, vardu  Čiobrelis, ištikimai stebėjo savo brangiausią šeimininką, nuolat vizgindamas stimburį ir laukdamas iš jo gero žodžio, kad galėtų nedelsdamas pašokti ir prikišti platų snukį dar vienam glostymo maratonui.

Šiandien iš ryto visus tris pragaro palatos pacientus pagaliau perkėlė į kitą skyrių, kur demoniškosios gydytojos nebuvo nė kvapo. Ta proga Viktoras nušlubavo prie telefono ir pagaliau paskambino savo motinai, maldaudamas užbaigti jo kančias. Po tokio pareiškimo Olga prisistatė į ligoninę beveik akimirksniu, dėl viso pikto pasigriebusi porą savo vyro pavaldinių – mažne dar ką nušauti reikės bekovojant dėl savo sūnaus gyvybės?..
Neprireikė.

Vėsaus alaus gurkšnis išsklaidė abejones – ne, jis nesapnuoja. Tiesa, į lovą gultis visai nesinorėjo – net ir minkštuose pataluose jautė nugulėto užpakalio „žandukus“. Reikėjo kuo daugiau vaikščioti, netgi nepaisant sutrenktos galvos svaigimo.

Kažkas reikliai pabeldė į duris. Viktoras net išsižioti nespėjo – juodai apsirengusi namų tarnaitė įėjo vidun, laikydama padėklą su arbata ir ką tik iškeptais sausainiais. Nežiūrėdama į vaikiną prisiartino prie rašomojo stalo ir ėmė atsargiai dėlioti indus.
Viktoras žiūrėjo į ją neslėpdamas pasipiktinimo, tada priėjęs iš užnugario kaire ranka grybštelėjo už sėdmenų per suknelę:
- Nemandagi tu, Ugne. Įeini į svetimą kambarį be leidimo...
- Turbūt turėčiau už tai atsiprašyti, - šaltai pratarė mergina, pasikišdama padėklą po pažastimi. - Atsiprašau, kad neužklupau jūsų besilinksminančio su savimi prieš televizoriaus ekraną. Kitą kartą pasistengsiu labiau. Ir nustok graibyti.
Ji trinktelėjo dešine per jo pirštus, tebemaigančius jos sėdmenis.
- Nepasiliksi? - neketino pasiduoti Viktoras. - Turėjo būti labai tuščia šiuose namuose, kol gulėjau ligoninėj.
- O taip, - lėtai žengė link durų Ugnė. - Taip tuščia, kad net ėmiau svarstyti – gal ta euforija truks amžinai? Bet tada jūs grįžote ir sudaužėte mano svajones į šipulius. Skanaus.
- Palauk! - urgztelėjo Viktoras. - Tu ką, blet, nepalaikysi man kompanijos? Aš tavęs tai pasiilgau, žinok...
- Man atrodo, jūs mane maišote su savo šunimi, - atsikirto mergina. - Čiobrelis ten, prie jūsų lovos. Malonios popietės jums abiems, berniukai.
Ji išėjo iš kambario, atsargiai uždarydama duris.

Netoli tenuėjo – Viktoras išlindo į koridorių, neketindamas tarnaitės taip lengvai paleisti:
- Žinai, aš tave galiu ir išmesti iš darbo!
- Nenoriu jūsų nuvilti, bet šią teisę turi tik jūsų motina, - grįžtelėjo Ugnė, pataisydama stilingus akinukus ant nosies. - Ir prašyčiau nebėgioti po koridorius, jums reikia ilsėtis ir sveikti.
- Užsikišk! Prisiilsėjau ligoninėj, - mostelėjo alaus buteliu Viktoras. - Motina... Kur ji?
Tarnaitė nubraukė nuo ausies juodus plaukus, galvodama apie ryto įvykius. Jos veidas nė sekundei neprarado savo profesionalios, abejingos išraiškos.
- Ji išvyko popiet su ponu Jakobu į „BlackHorn“. Spėju, abu ketino susitaikyti po paskutinio konflikto. Turėtų grįžti per artimiausias dvi valandas.
- Aha... O sesuo kur?
- Panelės Austėjos nebuvo namie nuo pat ryto, kai čionai atėjau. Man nežinoma jos buvimo vieta, atsiprašau.
- Tai mes vieni namuose? - atsirėmė į sieną Viktoras, pajutęs svaigstančią galvą. - Hoho, argi ne faina, ką? Gal duosi bučkį?
- Jūs mane ir vėl maišote su savo šunimi, - apsisuko eiti mergina.
- Tai bent nusišypsok, bliamba!
- Šiandien jau graibėte mano užpakalį – to turėtų užtekti visam savaitgaliui.

Tarnaitei pradingus už kampo, Viktoras nepatenkintas suurzgė panosėje. Jis bandė Ugnę prisivilioti ne pirmą kartą – taip, kaip ir anksčiau čia dirbusias tarnaites, kurios ilgai to netvėrė ir išėjo iš darbo. Ugnė buvo pirmoji, kuriai buvo nė motais seksualinis priekabiavimas ir kuri mokėjo jį suvaldyti vien žodžių pagalba. Kartais nuo tų žodžių skaudėdavo labiau nei nuo smūgių – ypač kai mergina panaudodavo itin asmeniškas temas kaip ginklą prie visų šeimos narių. Todėl Viktoras jau buvo mintinai išmokęs, kada reikia prilaikyti rankas ir liežuvį. Toji pana jį dresavo it kokį šunį.
Va jeigu dar galva taip nesvaigtų...

Čiobrelis atsisėdo prie jo kojų ir ėmė letena kasytis ausį.

<<>>


Austėja nekantriai numygė skambučio mygtuką trečią kartą, nusprendusi nepaleisti tol, kol kas nors neatidarys jai durų. Edis greičiausiai sėdi tualete arba plauna duše užpakalį. Tikriausiai dabar klausosi skambučio čirškimo ir keikiasi. O kas jai darbo?
Vakar, kuomet kalbėjosi telefonu, atrodė it amfos pavartojęs ir Austėja ketino įsitikinti savo akimis. Jiedu trynėsi drauge jau seniai, ji netgi buvo pradėjusi jausti jam šį tą daugiau nei vien tai, ką reikli viršininkė jaučia savo pavaldiniui.
O vėliau viską sugadino vakarėlis pažįstamų organizuotame tūse, kur Edis kaip reikiant apsišniaukštė ir pridarė jai gėdos. Niekada to nepamirš ir neatleis. Nuo tos dienos laikė Edį geležiniame kumštyje, tačiau neapleido nuojauta, kad pajutęs rimtą potraukį, narkomanas vis tiek ras kalną jai nežinomų būdų apsvaigti.

Ir po galais, kiek galima laukti su tuo numygtu skambučiu?!
Priglaudusi ausį prie durų įsiklausė.
- Neveikia?! - pamaigė skambučio mygtuką. - Šunsnuki, bent susitvarkytum instaliaciją...
Austėja jau ketino belstis, tačiau prieš tai dėl viso pikto nulenkė durų rankeną ir nustebo – durys buvo neužrakintos.

Tyliai įslinko į butą, ketindama užklupti Edį netikėtai. Jau buvo pradėjusi manyti, kad jis gaišta jos laiką slapstydamas įkalčius, tačiau dabar visi įkalčiai bus išmėtyti kur pakliuvo, nepaslėps.
Dirstelėjo į virtuvę. Neplauti indai ir tuščios plastikinės pakuotės nuo greito maisto mėtėsi tiek ant stalo, tiek kriauklėje. Grindys net traškėjo nuo picos trupinių.
Ore tvyrojo gaižus tabako kvapas – visi baldai buvo persigėrę ta smarve. Neišvydusi jokių įtartinų, suskrudusių šaukštų ir panaudotų švirkštų palei šiukšliadėžę, Austėja lengviau atsiduso. Ką gi, šmikis savęs nebado, tai gerai.
Užmetė akį į svetainę – ši buvo tuščia ir švari, tik kompaktiniai diskai išmėtyti prie televizoriaus. Liko du kambariai ir Austėja nusprendė patikrinti miegamąjį – kažkaip įtartinai tylu buvo šiame bute.
Stabtelėjo tamsiame koridoriuje, užlipusi ant kažko minkšto, numesto vidury praėjimo. Pasilenkusi pakėlė skudurėlį ir atkišo į šviesą.
Nailoninės pėdkelnės...
„Įsigijai naują fetišą, Edi? “ - nustebusi pagalvojo Austėja, praverdama miegamojo duris ir šlubuodama vidun.
Sustojo vos išvydusi dvigulę lovą. Širdį sudiegė lengvas maudulys – Edis saldžiai knarkė, užsitraukęs antklodę iki kaklo. Veidas sveikai įraudęs, kol kas nekankinamas dienos rūpesčių. Tas pats kvailasis Edis, kurį reikėjo rūpestingai prižiūrėti.
Jam iš kairės į akį pūtė kažkokia blondinė, kurios nuogos kojos kyšojo iš po antklodės. Labiau pasilenkusi Austėja galėjo įvertinti, kad ji visiškai nuoga.
Edžiui iš dešinės gulėjo nematyta rudaplaukė, jos veidas buvo išgražintas ryškaus makiažo. Buvo matyti, kad abi merginos stengiasi vaidinti suaugusias – ryškiai ir negrabiai prisidažiusios turbūt manėsi atrodančios kur kas seksualesnės. Jų drabužiai buvo išmėtyti po visą miegamąjį.
„Turbūt linksma naktelė buvo, a, Edi? “ - dairėsi nuo vienos prie kitos Austėja, sustingusi lovos kojūgalyje.
Netikėtai nikstelėtą pėdą ėmė mausti kur kas smarkiau. Mergina sukando dantis, įsivaizduodama, kaip ji ima ir išverčia visus tris iš lovos, mergiotes sugrūda į skirtingus kampus, o Edį prismaugia iki sąmonės netekimo, taip nuramindama savo širdį. Dar galėtų visus tris išpaišyti nešvankiais žodžiais. Nenuplaunamu flomasteriu.

Bet pala...
Austėja papurtė galvą, nusikratydama kerštingas mintis. Kas jai yra Edis? Draugas? Meilužis? Niekada su juo negulėjo lovoje. Niekada net nebučiavo, nė vieno meilaus žodžio jam nepasakė. Tam tikru laiku buvo pradėjusi puoselėti kažkokius šiltesnius jausmus – bet tik tiek. Greičiausiai jis net nepastebėjo jų. Po galais – jis net jos numerio neturi pasižymėjęs telefone...
Tačiau stebėti vaikiną, apsuptą dviejų paauglių mergiočių visgi buvo kažkaip skaudu.

Austėja atsiduso ir keliu dusyk pabeldė į medinį lovos galą, sudrebindama visą kambarį.
- Edi! - riktelėjo piktai.
Jis krūptelėjo ir akimirksniu atsisėdo, nusimesdamas antklodę bei trindamas rankomis veidą. Markstydamasis dairėsi aplinkui, niekaip negalėdamas susigaudyti, pats kas toks yra ir kur.
Viena iš merginų irgi pramerkė akis, suraukdama savo išdažytą veidelį. Atrodė labai nepatenkinta tuo, kad ją „anksti“ pažadino.
- Aus... tėja? - atpažino svečią kojūgalyje Edis. - Kaip tu...
- Tavo durys buvo neužrakintos, - piktokai pareiškė mergina. - Ir skambutį susitvarkyk, dėl Dievo meilės. Stovėjau jį laikydama penkias minutes lyg kokia kvaiša!
- Ar kas nors nutiko? Kodėl tu mano bute?
- Kas... Kas ji?.. - suvapėjo blondinė, tik dabar susivokusi, kad kambaryje yra trečia mergina.
- Mhu-uu, - suūkė antroji, vartydama akis. Išbudinta garsių žodžių, ji dar bandė persiversti ant kito šono, tačiau laiku susigriebė ir įsispoksojo į Austėją aiškiai nustebinta šios pasirodymo.

Abi Edžio naktinės plaštakės tik dabar susiprato, jog lovos kojūgalyje stovi mergina, kur kas labiau subrendusi ir gražesnė nei bet kuri iš jų dviejų.
- Edi, kas ji? - jau kur kas reikliau pakartojo blondinė.
- Tu dar ir trečią turi? - pasipiktino rudaplaukė.
- Ne, ji yra mano... mano... ee... - sutrikęs Edis jau ketino išrausti ir imti teisintis, tačiau jį pertraukė Austėja, ūmai netekusi kantrybės:
- Gana gagenti, po velniais! Ar šitas žąsinas  kuriai nors iš jūsų vakar davė narkotikų?
- Ką? - pakilo blondinės antakiai.
- Tipo kokaino? - naiviai paklausė rudaplaukė, tikriausiai žinojusi tik tą vieną pavadinimą.
- Pala, ko tu jų čia klausi?! - atsitokėjo Edis. - Iš kur aš joms gausiu tokių dalykų?!
- O tu čiaupk žabtus ir nešk čionai savo galvą! - parodė pirštu į vaikiną Austėja. - Nagi, greitai! Čionai čionai!
Ji paplojo delnu į čiužinį. Edis neryžtingai palinko į priekį, truputį prisibijodamas primerktų bei šaltai žibančių Austėjos akių.
- Tu juk neversi manęs laukti? - paklausė mergina.
- Bet kad aš rimtai nevartoju jokių narkotikų!
- Tada kokio velnio vakar telefonu kalbėjai lyg pavartojęs? Manai, aš čia žaidimus su tavimi žaidžiu? Greičiau, nešk čionai savo galvą. Jeigu man patiks tavo kvapas, galėsi toliau savo mergaites barškinti.
Pasipiktinusi blondinė garsiai šnypštelėjo ir tučtuojau buvo apdovanota grasinančiu žvilgsniu - net antklodę aukščiau užsitraukė.
Edis atsargiai nuropojo per visą lovą, išsinerdamas iš antklodės visu savo grožiu. Austėja viena ranka čiupo jį už kaklo ir prisitraukė.
- Ei, ką tu..!
Nepaisydama menko pasipriešinimo, patikrino kita ranka abi vaikino akis, pražiodė ir prikišo nosį.
- Iškvėpk!
- Haa... - sumykė Edis, išleisdamas nevalytų dantų kvapą.
Austėja loštelėjo atgal, vis dar nepaleisdama šio kaklo. Kiek luktelėjusi apuostė vaikino kaklą ir pastūmusi parvertė jį ant nugaros.
- Gerai, švarus. Dabar tu, - parodė į blondinę.
- Aš?! - spygtelėjo ši. - Aš nieko nevartojau! Mes iš viso nieko nevartojom, tik vyną gėrėm!
- Žinai, aš nė kiek nepasitikiu buvusiais narkomanais ir visomis merginomis, su kuriomis jie miega! - Austėja prišlubavo prie lovos krašto ir klestelėjo ant jo, sugriebdama besiruošiančios sprukti blondinės ranką. Prisitraukė ją, jausdama sadistišką pasitenkinimą. - Nagi, atsuk savo lūpytes, nėra ko gėdytis!
- Kas tu iš viso tokia ir ko tau reikia?! - kvykė ši nesavu balsu.
- Dorovės policija, bliamba. Nenorėk, kad aš tave prirakinčiau prie lovos ir visas kūno skyles patikrinčiau! Dabar papūsk!
Išsigandusi blondinė labai nenoriai iškvėpė.
- Fe... - suniurnėjo Austėja. - Kokį jūs ten vyną vakar gėrėt? Pala, nieko nesakyk – nenoriu žinoti... Akys normalios, odos kvapas... kaip ką tik atsibudusios mergos. Gerai, tu aiškiai nevartojai... Ei, rude, o tu kur išsiruošei?!

Rudaplaukė stryktelėjo iš netikėtumo, pradėjusi rinkti nuo žemės savo rūbus.
- Manęs tai jau neuostysi! - suspiegė. - Tu... tu...
- O kur tu pabėgsi? - pakilo nuo lovos Austėja. - Taip tik dar labiau įtartina atrodai. Nagi, ateik čionai!
- Edi, gelbėk!
- Ėė... - sumykė šis, krapštydamasis galvą.
- Tavo žiniai, jis nepajėgtų manęs įveikti, - Austėja šlubavo artyn prie savo aukos. - Ir neversk manęs bėgioti, nes bus tik blogiau. Man šiandien labai prasta diena.
Rudaplaukė paleido savo drapanas ir jau norėjo šokti per lovą į kitą pusę, bet buvo nutverta už kojos. Kvyktelėjusi užvirto ant Edžio, Austėja prisitraukė ją ir urgztelėjusi pastatė ant kojų. Prispaudė prie spintos durų.
- Sakiau, kad nebėgiotum! Man ir taip koją skauda, norisi užmušti ką nors. Negundyk manęs tą padaryti, gerai?
- Uu-u... - apsipylė krokodilo ašaromis rudaplaukė.
Austėja palenkė šios galvą ir pauostė apie ausis. Pirštais praplėtė akis, patikrino vyzdžius.
- Iškvėpk!
- Bet aš nieko...
Mergina cyptelėjo, plieniniams pirštams sugniaužus jos petį.
- Iškvėpk, - pakartojo Austėja.
Blizgios lūpos nenoriai prasivėrė prieš pat jos nosį ir šiltas oras pakuteno veidą.
Jokios įtartinos smarvės.
- Dabar pabučiuok mane.
- Kąą-ą?! - suspigo rudaplaukė.
Austėja prunkštelėjo, pralinksminta aukos veido išraiškos. Paleido šios petį.
- Gerai, švari... Edi!
- Ką... kas yra? - atsiliepė šis.
- Jeigu dar kartą atsiliepsi į mano skambučius lyg būtum girtas, aplankysiu iš naujo. Supratai?
- Ee... jo, supratau.
- Susitvarkyk durų skambutį ir nepamiršk savo darbo pirmadienį. Aš einu. Viso.
- Aha, čiau...

Austėja trumpam stabtelėjo už durų, kad atgautų pusiausvyrą. Girdėjo, kaip merginos susijaudinusios klausinėja Edžio, kas čia tokia buvo ir kaip jis nevykusiai teisinasi. Galop pavadino ją seserimi.

„Taigi, sesuo“ - niauriai šyptelėjo Austėja, traukdama link išėjimo. - „Man reikia atsipalaiduoti, po velniais. Man reikia nutrūkti nuo grandinės, antraip... antraip... “ - ji stipriai trenkė durimis ir sukandusi dantis pasileido laiptais žemyn, kęsdama pėdos skausmą.

Ketino traukti tiesiai į klubą ir ištuštinti visą barą. Ten pat išsiaiškins gyvenimo prasmę.
Vis viena gėrimai jai nemokami.

<<>>

Virtuvėje tvyrojo kepamų bulvinių blynų ir kavos kvapas, silpnai čirškė keptuvė ir retsykiais vis sutarškėdavo kompiuterio klavišai po pusnuogio, apkūnaus vyro pirštais. Šeimos galva įdėmiai stebėjo ekrane svyruojančias akcijų ir valiutų kainas, laukdamas tinkamo momento uždaryti sandorius.
Andrius mažais gurkšneliais tuštino kavos puodelį, vartydamas istorijos sąsiuvinį ir bandydamas įsiminti kai kurias, niekam nereikalingas datas. Jis stengėsi namų darbus ruošti sąžiningai, o kaip paskatinimą nuolat prisimindavo dėdę Daną, kuris buvo baigęs vos šešias klases ir kiekvieno giminių suvažiavimo metu paberdavo tokių „išminties perlų“, kad noras mokytis sukildavo ne tik jam, bet ir visiems pusbroliams bei pusseserėms, kurie dar net nepradėjo lankyti pirmos klasės.
„Geras durnius yra būtinas kiekvienoje šeimoje“ - mėgo sakyti jo senelis. - „Kad visi kiti aiškiai žinotų, kodėl reikia mokytis“.
Andrius ir mokėsi, kad niekada savo gyvenime nepatirtų dėdės Dano likimo. Du durniai giminėj – jau konkurencija.

- Mama, aš nepietausiu! - atsklido iš koridoriaus jaunėlio balsas. - Einu į miestą.
- Ateik čia, bent greitai užvalgyk! - sureagavo motina nuo viryklės.
- Aš su draugais į piceriją eisiu.
- O tu ne per dažnai su tais draugais į piceriją vaikštai? Skrandį susigadinsi.
- Ai, mama...
Andrius kilstelėjo galvą nuo užrašų susidomėjęs.
- Pinigų turi? - nenurimo motina.
- Aha, tėtis davė šiek tiek.
- Ei, Mantai, - pašaukė Andrius. - Ateik truputį čionai.
- Ką?.. Kam?
- Ateik ir tiek.
- Sakyk, aš girdžiu. Batus maunuosi.
- Ateik kai tave vyresni kviečia! - neteko kantrybės motina. - Ir suvalgyk bent porą blynų! Greitai!
- Na bet jūs ir įkyrūs! - Mantas pravėrė duris ir apsidairė po virtuvę. - Ko?
- Du blynai, - atkišo lėkštę mama. - Su grietine. Kapok ir lėk.
- Aha... O tau ko? - pažvelgė į Andrių.
- Du blynai, - pakartojo šis, smalsiai nužvelgdamas brolio drapanas ir batus. - Kapok ir lėk.
- Vaikų darželis, - suniurnėjo Mantas, grūsdamas blynus per abu žandus. - Grįšiu vakare. Jeigu kas – paskambinsiu. Man neskambinkit.

„Nuo kada tu taip puošiesi į susitikimą su draugais? “ - užvertė sąsiuvinį Andrius. - „Nebent tie draugai – viename asmenyje ir dar su sijonu“.
Pakabino šakute blyną, padažė į grietinę ir sustingo.

O rimtai, kiek jo draugei metų? Trylika ar visgi dvidešimt devyneri, kaip pats sakė? Abu variantai kraštutiniai. Arba jis tvirkina, arba jį patį...

Koridoriuje trinktelėjus durims, Andrius susigrūdo blyną į burną ir pakilo nuo stalo.
- Aš irgi einu į miestą, - pareiškė.
- Čia dabar kas? - neteko kantrybės motina. - Tai kam aš iš viso tuos blynus kepu?
- Palik vakarienei, suvalgysiu.
- Du sūnūs šeimoj ir abu vienodi. Man reikia dukros, - suburbuliavo panosėje motina, nedrįsdama sustabdyti Andriaus – visgi šis buvo visa galva už ją aukštesnis. - Kokia tikimybė, kad pagimdyčiau trečią sūnų, ką? Man atrodo, labai nedidelė. Kiek mes galėtume iš viso sau vaikų leisti, a, tėvai?
Šeimos galva patarškino kompiuterio klavišais.
- Brangusis! - pakėlė balsą moteris. - Ar tu girdi mane?
- Ką?
- Klausiu tavęs, kiek?
- A... - vyras pasilenkė prie ekrano. - Du tūkstančiai penkiasdešimt. Į pliusą kol kas.
- Hohooo, - ji kilstelėjo į orą mentelę blynams vartyti. - Rimtai? Galėčiau nuosavą respubliką paskelbti.
- Ką?
- Liaukis vieną kartą spoksoti į tas kainas ir klausykis, kai su tavim kalba! - įsiuto moteris.

<<>>

Atsilikęs per pusšimtį metrų nuo savo brolio, Andrius kraustė kišenes, tikrindamas, ar nieko nepamiršo. Piniginė yra, telefonas vietoje. Dėl viso pikto nutildė visus skambučius, kad nebūtų kaip kino filmuose, kur kritiniu momentu telefono skambutis viską sugadina. Seklio darbą dirbo pirmą kartą gyvenime ir jam tai netgi patiko.
Šeštadienio popietę žmonių gatvėse buvo daugiau nei įprastai, lauko kavinės kirbėjo beveik pilnos, pasislėpti minioje buvo juokų darbas.
O ir pats taikinys švietė savo baltais džinsais iš tolo.
- Ir kurgi jūs planuojat susitikti? - murmėjo Andrius, bandydamas sugalvoti visas „romantiškiausias“ vietas apylinkėje. Kadangi pats jis į pasimatymus dar nevaikščiojo, jokia padoresnė mintis nešovė į galvą. Kino teatras per toli, kad trauktum ten pėsčiomis, parkas kitame miesto gale. Kas dar? Kavinės? Jų pilna už kiekvieno kampo.

Stabtelėjo, pamatęs jaunėlį įdėmiai bestudijuojantį knygyno vitriną.
„Na taip, jis daug knygų skaito“ - prisiminė.  - „Pala... arba jo mergina turbūt dirba knygyne. Jeigu jis ten dažnai lankosi, gal ir susipažino kasos aparato pagalba... “
Pasikrapštęs galvą perėjo į kitą gatvės pusę, kad geriau matytų vitrinos turinį.
Netrukus Mantas įėjo vidun, tačiau sekti jam iš paskos pasidarė pavojinga – Andrius žinojo, jog vietos knygyne nėra labai daug, pasislėpti ten neįmanoma. Todėl jis kantriai laukė visą pusvalandį, netgi sugalvojo, kad brolis su savo išrinktąja jau bus per atsarginį išėjimą pasprukęs.
Tačiau šis išlindo lygiai už pusvalandžio su nedideliu, baltu maišeliu rankoje, pažymėtu knygyno emblema.
„Na taip, to ir reikėjo tikėtis. Nėra jokių šansų, kad jo mergina bus dvidešimt devynerių metų ir dar pardavėja“ - lengviau atsiduso Andrius. - „Jau greičiau kvailai kikenanti trylikametė... pala... ne, šitaip irgi blogai! “

Mantas patraukė gatve tolyn, Andrius nukiceno šiam iš paskos. Šitaip jiedu porą kvartalų nupėdino. Jaunėlis nė vienos panos pakeliui taip ir neužkalbino. Andriui dvi merginos mirktelėjo, bet šis nepastebėjo – taip smarkiai įsijautęs į detektyvo darbą buvo.

Galop Mantas didžiulį pastatą priėjo, pasisveikino prie durų su dviem stambiais vyrais ir įėjo vidun. Andrius net iš kitos gatvės pusės pro tarpdurį sklindančią trankią muziką išgirdo.
- Nieko sau, - burbtelėjo nustebęs, įsižiūrėdamas į „BlackHorn“ klubo iškabą. - Nuo kada į tokią vietą nepilnamečius įleidžia?
Tačiau tuojau suprato, kad piktinimasis vidury gatvės nepadės – reikėjo pačiam patekti vidun ir pasižiūrėti, kokią picą jaunėlis užsisakys. Apsisprendęs pasitikrino piniginės turinį – ar užteks bent stiklinei sulčių.  „BlackHorn“ garsėjo kaip naktinis klubas, dieną jis veikė tik puse pajėgumo. Ir kainos ten buvo itin aukštos.
Įsitikinęs, kad maskuojamosioms sultims turi pakankamai, Andrius žengė prie klubo durų.
Abu įėjimo sargai kaip vienas pastojo jam kelią.
- Sveiki, vyrai, - kiek abejodamas pasisveikino Andrius. - Aš... į vidų, jei ką...
- O aštuoniolika metų bus? - kilstelėjo smakrą vienas. - Matai, skelbimas ant sienos? Šiandien dienos programa suaugusiems pradedama. Rodyk pasą!
Paso Andrius kaip tik ir neturėjo.
- Jūs ką, juokaujat? - nustebo jis. - Taigi ką tik mano brolį vidun įleidot! Jis pusantrų metų už mane jaunesnis!
- Aha, tai paso nėra, - išsiviepė abu sargai, o stovintis dešinėje mostelėjo nykščiu į gatvę, - pranyk, vaike.
- A... - žioptelėjo Andrius.
- Pranyk pranyk, nekelk čia scenos. Taisyklės yra taisyklės.
- Bet mano jaunesnysis brolis...
Abu sargai susižvalgė.
- Man jis kur kas vyresnis atrodė. Tau ne? - paklausė vienas.
- Tikrai kur kas vyresnis buvo, - patvirtino antras. - Ir ne pirmą kartą čia lankosi, problemų nekelia. O tu, vaike, jau dabar mums protą knisi. Pranyk, ką? Neversk jėgos naudoti.
Sutrikęs Andrius nusileido laiptais ant šaligatvio. Apsuko platų ratą vietoje, svarstydamas, ar brautis vidun jėga būtų gero tono ženklas. Tie du vyrukai tik atrodo stiprūs, paguldytų juos nesunkiai. Bet jeigu po to jų prisirinks daugiau? Visgi šis klubas ne ypač sutaria su įstatymo raide. Bent jau taip laikraščiai retsykiais rašo.

Kol jis galvojo, pro jį pralingavo keturios jaunos gražuolės ir be jokių problemų pateko vidun. Apsaugininkai net nemirktelėjo, nors Andrius galėjo galvą guldyti – dvi iš keturių atrodė gerokai per jaunos naujajai suaugusiųjų programai.
- Ir vėl tu, - pastojo kelią sargai, kai jis apsisprendęs vėl užkopė laiptais. - Bičas, bet tu ir turi nervų mūsų kantrybę bandyti.
- Gerai, dabar abu įdėmiai paklausykit, - suglaudė delnus maldai Andrius. - Jeigu neįleisite manęs vidun, šiam klubui netrukus ims grėsti labai rimtas pedofilijos skandalas, suprantate? Aš bandau jūsų nuostabųjį klubą išgelbėti nuo tokios liūdnos lemties. Mano jaunėlis brolis atėjo į šį klubą susitikti su labai jauna, vienuolikamete mergaite. Ir jeigu aš nepartempsiu jo už ausų namo, jis ją garantuotai patvirkins, ar aišku?
Abu vyrai abejodami susižvalgė. Vienas iš jų ištraukė iš kišenės raciją ir paspaudė mygtuką:
- Vytai, paieškok salėse vienuolikametės panos ir išmesk iš klubo.
- Gali būti ramus, tavo brolis jos nepatvirkins, - pasakė antras sargybinis. - Dabar pranyk.
„Fuck“ - pagalvojo Andrius.
- Leiskite perfrazuoti, - padėjo rankas šiems ant pečių. - Mano brolis atėjo čionai susitikti su vienuolikamete, kuri atrodo kaip dvidešimt devynerių! Ir velnias žino, kuris ten kurį ruošiasi tvirkinti. Taip kad leiskit mane vidun, kol nepasirodė nepilnamečių reikalų inspekcija! Juk nenorite, kad netyčia surastų daugiau nepilnamečių nei mums iš tiesų reikia?

<<>>


Skaitydama visiškai neįdomią knygą, Jurga nervingai kramtė apatinę lūpą kartu su kramtomąja guma, galvodama ne tiek apie tekstą, kiek apie nesuvokiamą mokytojo paliepimą interpretuoti jį. Literatūrinės interpretacijos buvo jos baubas – visų pirma, pats žodis skambėjo kvailai. Antra – kad ir ką beparašydavo, gaudavo vien dvejetus arba trejetus.
„Parašykite interpretaciją“ - sakydavo kostiumuotas ilgšis moterišku veidu, o Jurgai tokie žodžiai skambėdavo kaip kažkoks neišsakytas slaptas troškimas, kurį reikia ne tik atspėti, bet ir išpildyti, kad gautum atlygį. Tiesiog literatūrinė prostitucija.
„Galėtų ta literatūra būti paprastesnė, kaip mawashi-geri*“ - užsisvajojo. - „Spyris į galvą, spyris į kepenis - ir va tau šimtaprocentinė interpretacija. “

Už sienos girdėjosi Miglės bei Raselės balsai – abi mergiotės kažką įnirtingai aptarinėjo ir trukdė susikaupti. Pastaroji dabar lankėsi vos ne kasdien. Dar kelios dienos – ir pradės čia nakvoti. Gerai dar, kad į Jurgos kambarį nosies nekišo, nors kas čia žino... Jurga įtarė, kad jai pasitraukus į sporto salę, Raselė buvo įkišusi nosį.

Pabandžiusi iš naujo susikaupti pajuto, kad akys tik tuščiai šokinėja raidėmis, beveik nematydamos žodžių. Mokytis nebuvo jokio ūpo.
- Haaaa! Velniai nematė... - nutėškė knygą ant pagalvės, išvirsdama iš lovos. Kelissyk giliai įkvėpė, viena akimi dirstelėjo į veidrodį, ar ten nesimato vienos raganos. Paėmė nuo stalo plaukų šepetį ir ištraukė iš jo ilgesnį savo plauką.
Išlindusi pro duris išspjovė į delną kramtomąją gumą ir atgnybo porą mažyčių gabalėlių. Vieną plauko pusę priklijavo prie staktos, kitą – prie durų viršaus.
„Abi žemaūgės, neatkreips dėmesio“ - pagalvojo, grožėdamasi savo darbu. - „Bent turėsiu priežastį iškaršti kailį“.
Nubildėjo laiptais žemyn, ketindama nuleisti garą sporto salėje.

Žmonių šeštadienį buvo susirinkę truputį daugiau nei įprastai, juos ganė Jurgos motina, patogiai įsitaisiusi krėsle prie baro. Jurga stabtelėjo prie durų, nuspirdama ten šlepetes ir maudamasi sportbačius. Akimis paieškojo kokio nors lankytojo, kuris drįstų prasidėti su ja.
Žvilgsnis užkliuvo už jauno vyro, kuris prieš pusę metų buvo pradėjęs lankyti sporto salę, tikėdamasis nors kiek pramokti kikbokso. Jurga prisiminė - tėvas buvo pasiuntęs jį  pirmiau padirbėti su svoriais ir lankstumo pratimais - „pamatams“ pakloti, nes šio vyruko fizinė būklė tuo metu buvo apgailėtina.
Dabar jis jau pradėjo darbuotis prie smėlio maišo, atlikinėdamas paprasčiausius  veiksmus, tačiau iki normalaus kikbokso jam vis dar buvo toli.
„Tu tiksi“ - pagalvojo mergina, traukdama prie pakylos. Pakeliui nutvėrė porą gerokai sutaršytų rankinių skydų.

- Laba diena, - burbtelėjo Jurga, ropšdamasi ant pakylos. - Matas būsi, jei neklystu?
- E... ne, aš Tadas, - nusišluostė prakaitą vyrukas, įsispoksodamas į Jurgos bambą žemiau marškinėlių linijos. - Ee... ar ką nors darau negerai?
„Žiūri ne ten, kur padorūs vyrai turėtų“ - pagalvojo mergina.
- Tau pasisekė. Šiandien aš tave treniruosiu su šitais, - pasakė tvirtindama skydus prie rankų.
- Bet... man sakė, kad tokioms treniruotėms dar anksti...
- Nesijaudink, mes tuoj pažiūrėsim, kam tu iš tiesų tinkamas.
Tadas vėl nubraukė prakaitą nuo kaktos, pažvairuodamas į kitus lankytojus. Jurga irgi dėbtelėjo į tą pačią pusę – vyrai kaipmat nusuko akis ir suskubo užsiimti savais reikalais.
Mergina trinktelėjo skydus vieną į kitą, vieną koją patraukdama atgal ir žvilgtelėdama į Tadą iš viršaus.
- Na tai parodyk, ką tu ten iki šiol išmokai.
- A... jo, gerai...

Truputį padvejojęs šis susirietė į klaustuką ir pylė kelis smūgius, net pasišokinėdamas.
Jurga net nekrustelėjo, tik prisimerkė, stebėdama Tado veiksmus. Rankos veikė it spyruoklės, sugerdamos gaunamus smūgius ir mergina pamažu ėmė jausti, kad kažkas negerai.

Po dvidešimt kažkelinto smūgio ji tebestovėjo toje pačioje vietoje, stebėdamasi atakos keistenybėmis – priešininkas net nebandė jos spausti atgal – pats atšokdavo po poros ar trijų smūgių. Žinoma, tai buvo tik treniruotė, bet vis tiek...
Po penkių minučių Jurga jau buvo įsidėmėjusi visų smūgių kombinacijas ir nutaikiusi akimirką tiesiog patraukė skydą į šalį – smūgis nubraukė orą, o Tadas nustebęs sustojo vietoje.
Ir gavo skydu į krūtinę.
- Kokio velnio tu visą laiką šokinėji? - paklausė Jurga. - Tavo kojos vos nusilaiko ant žemės. Žinai, taip ir nuskristi gali vieną kartą.
- Ką?..
- Sakau, nustok šokinėti, - susierzino mergina. - Stovėk ant žemės tvirtai, nes prisiekiu – jei dar kartą pakilsi į orą, aš tave nupūsiu.
- Aa... Gerai... - susiprato Tadas ir į pasistengė įleisti šaknis į puskietę grindų dangą.
- Kai smūgiuoji, pasistenk savo kumščiams suteikti svorio. Atrodai tvirtas, bet tavo smūgiai – kaip dešimtmetės mergaitės. Gal tu bijai man trenkti?
- Em... Šiaip tai... nelabai su merginom aš mušuos... - nuraudo Tadas.
- Supratau – tik retsykiais, - linktelėjo Jurga. - Nieko, aš tau padėsiu. Įsivaizduok, kad jei per artimiausias penkias minutes nesugebėsi nublokšti manęs bent du žingsnius atgal, aš tau labai rimtai iškaršiu kailį. Ir kai aš sakau „rimtai“, tai turėk galvoje, jog rimčiau nebūna. Jie žino.
Tadas abejodamas pažvairavo į netoliese besiboksuojančius vyrus. Šie pasistengė nekreipti į jį dėmesio.
Dusyk giliai įkvėpęs vyrukas vėl pradėjo savo ataką ir Jurga pasijuto beveik patenkinta – dabar iš tiesų pajuto spaudimą trauktis.
Tačiau Tadas vis dar smūgiavo labai nuspėjamai, o netrukus vėl ėmė šokinėti į orą, tarsi tai būtų kažkuo labai naudinga.
Ji nepatenkinta stebėjo priešininko veiksmus beveik minutę, tada nutaikė momentą ir, vos tik gavusi naują smūgių porciją, staigiai mostelėjo skydu, nublokšdama Tadą dar ore.
- Kas... kur?.. - žiopčiojo šis, atsisėsdamas ant grindų.
- Sakiau, kad nupūsiu, - pagąsdino Jurga. - Stok, nesėdėk! Tu tik pusę žingsnio mane pastūmei, dar pusantro liko!
Labai nenoriai pakilęs, jis vėl atkišo rankas.
- Tvirta žemė, kūno masė anapus kumščio. Pirmyn!

Skydus sudrebino nauja ataka, tačiau Jurga tik dantimis sugriežė:
- Nagi, baik čia vaidinti mamyčiuką! Daugiau jėgos!
Įkvėptas pikto balso, Tadas visai pašėlo, vos ne aklai maldamas skydus. Po visą salę skardėjo beveik nepertraukiamas „bumbumbumbum“, tik staiga vienas iš skydų pranyko jam iš akių ir kažkokiu magišku būdu įvažiavo į galvą iš šalies.
- Man atrodo, aš tau sakiau nustumti mane du žingsnius atgal? - sušnypštė Jurga. - Kaip čia yra, kad tu pamiršti vieną ar kitą dalyką, vos tik pradedi?

Ak, taip. Nustumti...
Sukandęs dantis jis sugniaužė kumštį pirštinėje ir užsimojo, pasiryžęs sumalti tuos nekenčiamus skydus į dulkes. Mergiotės balsas ėmė jį kaip reikiant erzinti.

Jurga loštelėjo atgal, pagaliau pajutusi kovinę dvasią. Tačiau tuoj pat urgztelėjo, išvydusi į orą kylančias Tado kojas.
- Gal tu baigsi skraidyti?! - apsisukusi vijurku plojo skydu šiam į nugarą, Tadas giliai įkvėpė iš nuostabos ir nerangiai atsisuko veidu į Jurgą, tačiau ši vėl užsimojo, taikydamasi vyrukui į krūtinę.
- Trys paprasti dalykai! - artinosi mergina, vaikydamasi Tadą po ringą. - Žemė, masė, ataka! Kaip čia yra, kad tu nuolat pamiršti vieną iš trijų?.. Ateik čia, kur tu bėgi?

Staiga jos ranką sugniaužė liekni pirštai  ir Jurga grįžtelėjo, trūktelėta atgal. Išvydo metalu žėrinčias akis ir nejučia prikando liežuvį, prarydama paskutinius žodžius.
- Tau gal ne visi namie? - ramiai paklausė motina, įsiveržusi į ringą sulaikyti savo dukros. - Jam dar ne laikas tokiais dalykais užsiimti, liaukis!
- O man atrodo, toji diena kaip tik šiandien, - prakošė Jurga. - Tegu pratinasi, dar ne tokių dalykų pamatys!
- Ne tau spręsti. Nežinau, kokia tau bitė įgėlė, bet dabar esi sporto salėje, čia galioja taisyklės. Mes nešaukiame ant savo klientų ir neliejame ant jų savo asmeninių problemų. Palik skydus ir pasitrauk iš ringo, kol aš tau kailio neiškaršiau prie visų!
- Hooo... - iškvėpė Jurga, atpalaiduodama kaklo raumenis ir pasisukdama į motiną visu kūnu. - O tu ar pajėgtum, mama?..

Ūmai sustingo, tik dabar supratusi, ką padarė. Praktiškai iškvietė motiną į dvikovą, garsiai suabejojusi jos autoritetu. Prie visų.
- Am... a... atsiprašau, mam, - nulenkė galvą išraudusi bei sutrikusi. - Aš gal... paliksiu ringą. Pasikarščiavau.
Motinos delnas palietė Jurgos viršugalvį, nestipriai palenkdamas galvą žemyn.
- Pasiimk pinigų iš baro, išeik į miestą. Per ilgai sėdi namie, - pasakė dukrai.
- Taip...
Staiga delnas spustelėjo labiau, palenkdamas merginos galvą dar žemiau. Jurga pajuto šiltą orą prie ausies.
- O dėl to, ką pasakei, mudvi išsiaiškinsime vėlai vakare, - sušnabždėjo motina dukteriai į ausį. - Ringe, be pirštinių ir apsaugų.


*mawashi-geri (jap.) - sukamasis spyris koja

2013-10-29 02:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 04:16
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-06 13:15
Šmadrija
7,5 ir 8 dalys yra vienas skyrius, tik padalintas pusiau dėl normalesnių dydžių. Skaityk iki galo, tada skųskis, jei dar bus noro :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-06 12:59
Marquise
Taigi ir sakiau, kad čia Marquise kalta, kad ne to tikėjosi ;)

Ne, ačiū, nenoriu sužinoti, kaip baigsis filmas dar neįpusėjus ir atsisakyti viso malonumo.

Aš nesiskundžiau personažų gausa, bent jau ne tai norėjau akcentuoti - man kliūna tai, kad jų portretai per daug detalūs ir per daug vienoje vietoje. Dabar kaip charakterių galerija pastarosiose dalys gaunasi. Mėginčiau juos šiek tiek prasklaidyti ir kiek paryškinti istoriją, nes paprasčiausiai intriga išblėsta. Reiktų ją kiek pakurstyti. Tik tiek
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-06 12:39
Šmadrija
Taigi prie vienos spalvingos veikėjos buvo pridėti dar keli "spalvoti" personažai, sukurta konfliktinė situacija (gana originali), pasiteklkti kiek primityvūs, bet kontekstui tinkantys "blogiečiai", ir žinoma, pažadėta meilės istorija - puikus rinkinukas puikiai pradžiai.

Labai tiksliai nusakei tai, ką norėjau perteikti - iki tos vietos, kur ėmei skųstis personažų gausa.

Greičiausiai man reiktų užbėgti įvykiams už akių ir paaiškinti - šis kūrinys NĖRA trumpa istorija. Ir tai, ko tu tikiesi, neperteikiau tik todėl, kad dar neatėjo laikas.
Tokią gausybę personažų buvau numačiusi iš anksto, nes jų visų man reikės vėliau. Kiekvieno iš jų. Kartais ir pati baiminuosi, ar pajėgsiu viską apžioti bei išlaikyti dabartiniame lygyje, na bet nepabandžiusi nesužinočiau. Galiu tik pasakyti, kad visas veiksmas sugrįš atgal į mokyklą, kai tik užsibaigs paskutinėse dviejose dalyse aprašomas savaitgalis.

P.S. Jeigu domina spoileriai, rašyk asmeniškai - atskleisiu visą istorijos rėmą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-06 10:36
Marquise
Tiesą pasakius perskaičiau jau prieš keletą dienų, bet vis neprisiruošiau parašyti.
Kadangi teksto iš naujo nenagrinėsiu, tai pastabų dėl formos nebus, nes ji kaip visada gera (išskyrus keletą smulkių netikslumų, taisytinių stiliaus klaidų ar diskutuotinų išraiškų), kalba sklandi ir šmaikšti, lengvai skaitoma.

Bet šioje vietoje man aktualesnis pasirodė turinys.

Peržvelkime viso šio teksto chronologiją iš skaitytojo perspektyvos. Pradžioje autorė mane sugundė žaismingu mokyklos gyvenimu, netipine heroje, kuri nėra nei labai graži, nei labai protinga (mokslų prasme), turi tiek būdo tiek išorinių trūkumų ir vieną didelę stiprybę, kuri pateikiama neidealizuojant - žodžiu mergaitė tikrai spalvinga, originali ir patraukianti dėmesį. Taigi prie vienos spalvingos veikėjos buvo pridėti dar keli "spalvoti" personažai, sukurta konfliktinė situacija (gana originali), pasiteklkti kiek primityvūs, bet kontekstui tinkantys "blogiečiai", ir žinoma, pažadėta meilės istorija - puikus rinkinukas puikiai pradžiai.
Tačiau vėliau viskas pakrypo kitaip, nei buvo tikimasi. Iš anksto pasakau, kad tolimesnis komentaras greičiausiai būtų kitoks, jei matytume visą baigtą kūrinį, tarkime knygos pavidalu ir tapšnodami viršelį lengva akimi įvertintume jo apimtį: ar tai kelių dešimčių, ar šimtų puslapių apimties veikalas. Taip, rašykai turi problemą daugeliu atveju nuvilti skaitytoją, kai kūrinys neatitinka pirminių lūkesčių, kurie susiformuoja grynai skaitytojo galvoje, autoriui nepadedant. Taigi mano galvoje ši istorija susiformulavo kaip nedidelės apimties (gal 7, max 10 dalių), labai dinamiška, pilna ironijos istorija, o dabar ją skaitydama imu patirti, kad tai kažkoks itin didelės apimties veikalas. Jei dabar prisimintume tai, kas buvo pradžioje "pažadėta" ir lėtai eitume per dalis, suprastume, kaip labai nuo visko nutolo pasakojimas ir kaip smarkiai išsiplėtė šalutinės linijos, užsmaugdamos pagrindinę. Tarkime šioje dalyje nieko esminio neįvyko, kaip ir ankstesnėje...

Jau nuo pat pradžių autorė pradėjo žaisti su personažų harakteriasi ir dabar ima atrodyti, kad kuo toliau, tuo labiau klimpsta į šį nesibaigianį žaidimą. 7 dalyje (jei neklystu) buvo ilga istorija apie Viktoro tėvų santykius (taip, gražiai papasakota - nesiginčysiu), šioje dalyje vėl ilgiausias dėstymas apie Austėją ir jos narkomaną draugą, Viktoro tarnaitę (ir vėl sklandžiai perteikta). Darosi personažų harakterių rinkinys, užgožiantis pirminę istoriją ir pirmąjį pažadą skaitytojui. Lakoniškas pasakojimas tampa Tolstojiška epopėja "apie gyvenimą", iš esmės neturinčia pagrindinės linijos, o vangiai slenkančia kažkokio įvykio vėžėmis, intensyviai koncentruojantis į aplinką ir veikėjus, išgyvenimus, matymus, bet ne į pačią liniją.

Bet greičiausiai Šmadrija nekalta. Kalta Marquise, kad tikėjosi kažko kito :)

Ir vis tiek, jau laikas baigti žaisti personažų kūrimo etiudus ir grįžti prie istorijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-29 11:57
Šmadrija
Ačiū už nuomones. Manau, kad suprastumėte šį "buitinį romaniūkštį", reiktų pirmiau perskaityti ankstesnes jo dalis, o ne vertinti visumą iš paskiausiai įkeltos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-29 11:47
Autorius Niekas
Kas čia? dar vienas nuobodus buitinis romaniūkštis? Dokumentika? Klišinės situacijos? Jokio originalumo, kūrybiškumo? Tiesiog? Nes gali rašyti?

Sukurta gražiai, tvarkingai, sakiniai nuosekliai vysto veiksmą, netrūkčioja. Siužetiškumas prideda dinamikos. Lyg ir neprikibsi niekur, bet - neįdomu. Ir viskas.

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-29 09:30
Šnekorius
Reiktų patasyti linksnį: " Galvą vėl stipriai susvaigo" Man atrodo kad geriau būtų pradėti sakinį paskutine dalimi ,o užbaigti pirmąja, taip išvengiant man nelabai gražaus (netgi). :" Reikėjo kuo daugiau vaikščioti, netgi nepaisant sutrenktos galvos svaigimo. "Viktoras žiūrėjo į ją neslėpdamas pasipiktinimo, tada priėjęs iš užnugario kaire ranka grybštelėjo už sėdmenų per suknelę" Atsisakyčiau kaip balsto to (per suknelę). JUk ir taip aišku kad grybštelėjo ne už nuogos dubcės."... pataisydama stilingus akinukus ant nosies" -Slavišku stiliumi suformuotas sakinys.. Gal geriau būtų (ant nosies pasitaisydama stilingus akinukus).Šias sakinys(mano nuomone)tragiškas:" Jau buvo pradėjusi manyti, kad jis gaišta jos laiką slapstydamas įkalčius, tačiau dabar visi įkalčiai bus išmėtyti kur pakliuvo, nepaslėps." Gal gaišina laiką? Ir tie pasikartojantys įkalčiai, pasikartojantys slėpimai, sakinį, o ir mintį pjauna. " Niekada su juo negulėjo lovoje..." (lovoje išmesčiau kaip nereikalingą, apribojantį vaizduotę. Na, būtų pasimylėję ant stalo, ar būtų koks skirtumas?
"Abi Edžio naktinės plaštakės tik dabar susiprato, jog lovos kojūgalyje stovi mergina, kur kas labiau subrendusi ir gražesnė nei bet kuri iš jų dviejų." Vargy ar čia tinka (susiprato) šio žodžio reikšmė kiek  kitokia. Derinant laikus vietoj (stovi) rašyčiau (stovinti).Ar Autoriui neatrodo, kad ir šis sakinys galėtų būti grakštesnis? :
Virtuvėje tvyrojo kepamų bulvinių blynų ir kavos kvapas, silpnai čirškė keptuvė ir retsykiais vis sutarškėdavo kompiuterio klavišai po pusnuogio, apkūnaus vyro pirštais. Pvz:Virtuvėje tvyrojo kepamų bulvinių blynų ir kavos kvapas,silpnai čirškė keptuvė ir retsykiais po pusnuogio apkūnaus vyro pirštais sutarškėdavo klompiuterio klavišai.. Tuo pačiu išvengtumėte žodelyčio (vis). Ar ne tiksliau būtų  vietoj:" ... svyruojančias akcijų ir valiutų kainas" svyruojančius akcijų ir valiutų kursus? Neblizga ir šio sakinio struktūra: "O ir pats taikinys švietė savo baltais džinsais iš tolo" Gal geriau būtų )O ir pats taikinys iš tolo švietė savo baltais džinsais. IR čia: "Galop Mantas didžiulį pastatą priėjo, pasisveikino prie durų su dviem stambiais vyrais ir įėjo vidun" Galop Mantas priėjo didžiulį pastatą, prie durų pasisveikino su dviem stambiais vyrais ir įsmuko vidun. Ččia norint išvengti pasikartojimų priėjo, įėjo. Na, man tai labai negražu, kai sakiniuose tarinys eina paskutiniuoju. Pas jus tai gaunasi dažnai. Keletą kart jau suminėjau. Paminėsiu ir dar kartą " Andrius net iš kitos gatvės pusės pro tarpdurį sklindančią trankią muziką išgirdo." Tokia sakinių struktūra lietuvių kalbai nebūdinga.
Tebus dabar man atleista už nerišlų komentarą, nes dariau jį skaitydamas tekstą. IKi šiol vampyravau, o štaiapie siužetą galiu patvirtinti, kad jis įtemptas, pilnas netikėtumų. Ypač gyvi ir tikroviški dialogai. Vat. Tiesa, atkreipkite dėmesį į priešpaskutinės pastraipos pabaigą. Man atrodo, kad toje vietoje per tiršta įvardžių. Lai būna 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą