Žuvis

Veronika nuleido vandenį. Žuvies nebėra. Vandens srovė, besisukanti siaura srovele, nuslydo šaltu akmeniu ir dingo juodoje skylėje. O kartu dingo ir žuvis…
Vis dėlto ji buvo graži – auksiniai pelekai, didžiulės išsprogusios akys, greitasis plaukimas ir nedidelis apetitas.
Kiek mažai rūpesčių ji mums kėlė! Tereikėdavo vieną vienintelį kartą į dieną, savo dviejų pirštų pagalba įberti į akvariumą džiovinto žuvų ėdalo ir sudainuoti rytinį maršą – daugiau ji nieko nereikalavo. O kaip ji mums atsilygindavo! Mes galėdavome stebėti, kaip išradingai ir naujamadiškai žuvis apsiversdavo ant nugaros ir taip išbūdavo apie dvi valandas. Tai bent cirkininkė! O aš jos ir netreniravau! Nors ką gali žinoti, gal ji atvyko iš profesonalaus cirko kuriame įvyko didžiulis nesusipratimas ir taip, po daugybės nuotykių žuvis atsirado pas mane. Jūs juk žinote kokių stebuklų šiame pasaulyje būna! Kartais, tie stebuklai virsta didžiulėmis tragedijomis, kartais, mažesnėmis, bet nenukrypkime nuo temos…Žuvies nebėra. Aš savo akimis mačiau kaip ją nusinešė negailestinga vandens srovė. Ir ką man po šio įvykio reikės daryti? Kaip aš užmigsiu  šaltomis naktimis be savosios žuvies? Kaip jūs, tamsta, galėsite miegoti, jei aš visą laiką kūkčiosiu ir šnirpščiosi nosimi? Kaip miegos kaimynė, kuri girdi kiekvieną, bent menkiausią mano judesį?
Ir viskas tik dėl vienos vienintelės auksinės žuvytės, tik dėl jos…
Ačiū tau bent už tai, kad buvai ir kad suteikei man progą pamąstyti… (ką darysime dabar?)