Stirna

Ant kluono stogo, laibom kojom krebždendamas kraigą, ilgą,, kulkosvaidžio‘‘ seriją paleido gandras, o apačioj, ant tvoros, užmerkęs akis prieš kylančią iš ežero rūko saulę, giesmę po giesmės traukė gaidys. Rytas.
Dominykas slydo nuo šieno prėslo, vilkosi palaikiais rūbais ir pasileido (lengvu bėgimu) link upelio protakos tarp dviejų ežeriukų. Šalti ir spindintys, kaip maži perlai tekančios saulės šviesoj, rasos karoliukai degino basas kojas. Juodas katinas baltu pagurkliu, sekęs iš paskos, pakratydamas sušlapusias kojas, pasuko atgal. Ir, tik įbridus į upelį, kojų gėlą numalšino drungnas, per trumpą vasaros naktį neatšalęs vanduo. Nubridęs iki sietuvėlės, Dominykas sukišo rankas pakelmėn ir ištraukė prieš pora dienų užmerktą bučiuką. Vytelinis bučius buvo aplipęs vandens žolėm ir nespėjusiais supūti pernykščiais lapais. Stovėdamas iki juosmens vandenyje, žvejas smalsiai apžiūrinėjo bučiaus vidų, o ten, priversdamas krūptelėti, tarp keliolikos vėžių raitėsi kažkoks ilgas ir juodas gyvis. Brendant į krantą kojos paslydo ant dugne įaugusios šiekštos ir jaunas žvejas pargriuvo, bučių pakeldamas į viršų, o tas kažkas juodas leptelėjo vandenin. Dominykas nutirpo, bet, dar neatėjus laimikio praradimo jausmui žvygtelėjo ir suapvalėjusiom akim, aukštai keldamas kojas šoko iš vandens, nes ten upelyje, kažkas slidus šmurkštelėjo kelnių klešnėn ir sliuogė link vyriškos trejybės...                   
Ant kranto, nutraukdamas  guzikus,  greitai nusikratė kelnes. Į žolę numestame drabužyje tebekrutėjo upelio gyventojas. Gyvatė? Žaltys? Ungurys? O gal vėgėlė? Pasišiaušusio žvejo galvoj pralėkė klausimų spiečiukas. Tik atitokęs nuo išgąsčio, paėmė pagalį ir kaukštelėjo per besiraitantį,  vis kelnių nepaliekantį gyvį. Padaras apsiramino. Atsargiai kelnes tuo pačiu pagaliu pakėlus aukštyn, į sumintą žolę šleptelėjo stamboka, vėl gyvastį rodanti vėgėlė. Vargšė, pasprukusi iš bučiaus, norėjo pasislėpti po dugno šiekšta, o pataikė į plačias, senas jaunojo žvejo kelnes...                                                                                                      Antram bučiui spurdėjo pakliuvusi lydekaitė ir pora kuojų. Sumetęs laimikį  terbelėn, jos galą tvirtai užrišo, kad vėl nepaspruktų atsigavusi vėgėlė. Grįžus į vandenį ir merkiant bučiukus po karklų šakom, berną apėmė neaiški nuojauta, kad į jį kažkas žiūri... Ir tik pervedęs akim upelio vingį, vešlią drėgnos žemės kranto augmeniją, pamatė, kas jį stebi.   
O stebėjo jį pati vasara, plačiom ir drėgnom - kaštoninėm,, stirnos‘‘ akimis. Žvilgsniams susidūrus, sukibirkščiavo tarp krantų nutįsusi, aplipusi smulkiais rūko lašeliais voratinklio gija, jam nusmelkė  pilvą, o ji paleidusi sunkią apynių užuolaidą, išnyko papartyne kaip dvasia ir tik po kurio laiko vėl pasirodė boluodama šviesia palaidine alksnių properšoj ir mindama tvirtais, nediliais žingsniais kilo prieš molingą kalną...                                              Dominykui  stipriai plakė širdis ir ėmė jaudulys, jis atsisėdo ant pasvirusio žilvyčio apsiraminti. Kvepėjo vandeniu, kažkur netoli esančia pirtim ir paparčiais.                                                                                                                Ką čia veikė,, stirna‘‘? Ar viską matė? Gal jai nunešti vėgėlę lauktuvių? O kas gi bus jei matė jį be kelnių? Jo galvoje pleveno mintys. Ir tik išėjus iš alksnyno viena minties šviesi strėlė prie smegenų skelbimų stulpo prikalė sprendimą, juk šiandien bus trumpiausia vasaros naktis ir teks ateiti į upelio papartyną... (juk jei neieškosi paparčio žiedo, tai ir nerasi...)
Pievoje jau mažai besmatė tviskančių rasos lašelių, tik kėlė galvas ir skleidė žiedlapius laukinės gėlės. O saulė, išsivadavusi iš rūko, nusišypsojo ir apglėbė sušlapusį žveją pirmąja šios dienos šiulma.