Liepos šešėlyje

Dominykas ėjo paupio keliuku, pilkšvai rusvos dulkės švelniai kuteno basas jo kojas, retkarčiais švirkščiojo tarpupirščiuose. Keliukas lyg brolis su seserimi atkartojo gauruotu vešliai subujojusiu krūmų ir žolių rūbu apsitaisiusios upės vingius. Už keliuko ir upės vingio, kilo kupli milžiniška liepa, spindinti gelsvo aukso spalvos žiedų galybe. Tų žiedų auksinio gintaro spalvos garbanos sviro žemyn, beveik paslėpdamos lapus. Tarp milijonų žiedų dūzgė bitės, sukeldamos prislopintą, bet turintį jėgos, gamtos vargonų gaudesį. Liepos žiedų kvapas, bičių dūzgianti muzika, šiltas ir salsvai tirštas oras kėlė ramų pilnatvės jausmą.
Per kelius žingsnius nuo galingo medžio stovėjo aukšta moteris. Jos išplėstos, truputį nustebusios akys, atidžiai žiūrėjo į gražų, žieduotą medį. Moters gelsvi plaukai buvo kažkuo panašūs į nusvirusias liepos žiedų girliandas, kurios sunkino medžio šakas ir skleidė medaus nektaro kvapą.
Dominykas lėtai priėjo prie moters ir nustebo, kad jinai kažkuo labai panaši į tą nuostabią liepą.
    - Sveika!
Moteris krūpteli iš užsimiršimo ir, atsisukusi į vyriškį, linkteli, subanguodama plaukų garbanėlėmis. Minutę kitą dar abu pabūna prie liepos ir eina keliuku, kuris jau beveik siekia žvirgždėtą ir akmeningą upės pakrantę.
Moteris nesustodama nusirengia savo vasarinį rūbą, guldo jį ant pakrantės viksvų kupsto ir brenda į mažą upės užtakėlį. Užtakėlio dugnas prineštas upės nešmenų, dumblo, brendant kojos sulenda į skystą dugno košę, iš vandens kyla tumulai drumzlių ir burbuliukų. Moteris lėtai gręžiasi ir klausiamai žiūri į Dominyką. Tas vis dar ant pakrantės žvirgždo, lėtai rengiasi, kažko kūprinasi, drovisi, neskuba. Nesulaukusi ji brenda toliau, arčiau upės srovės, atsistojusi ant slidaus povandeninio akmens suklumpa ir ūmai panyra į vandenį.
    Jos kūną pagauna srovė ir pradeda nešti į sūkuriuojančią upės vagą.
Dominykas keliais stipriais ilgų rankų mostais greit pasiveja moterį. Upės srovėje vanduo melsvai skaidrus, sukdamas verpetu neša ją upės vidurio gelmėn, tačiau vyriškis priartėja nuo vagos pusės, pakviesdamas nevikrią plaukikę plaukti arčiau kranto, kur vanduo dar skaisčiai švarus, vasariškai šiltas, bet turi ir gaivinančios vėsos. Jų kūnai švariam, dar truputį sūkuriuojančiam vandenyje, atrodo kaip dvi didžiulės geltonai auksinės žuvys. Porą, lėtai plaukiančią, galinga vandens masė neša palei kranto liniją, prie kurios plaikstosi, driekiasi, vilnija povandeninės augmenijos ilgi plaukai.
Dieve, kaip gera plaukti švariam, amžinai besikeičiančiam upės vandenyje, kaip gera, kai srovė vėsina ir švelniai masažuoja įkaitusį kūną, kaip gera, kai tave saugo, kaip gera, kai turi ką saugoti. Tik tekantis vanduo, pilnas gyvasties, tik tekėdamas atsinaujina ir keičia aplinką.
Prie upės posūkio plaukikus srovė priglaudžia prie didžiulio rausvo granito akmens. Jie stojasi ant švaraus smėlėto dugno, vandens gilumas iki krūtinės, nors čia pat ir krantas. Moteris atsišlieja prie švariai srovės nugludintos ir saulės įkaitintos granito sienos. Pavakario saulės spindulių apšviestas, rausvo akmens fone bronzinis moters kūnas atrodo nežemiškai gražus.
Pakerėtas jos grožio, Domas kabinasi už mažų glotnaus akmens nelygumų, prisiglaudžia prie moters, švelniai spaudžia ją prie šilto ir lygaus akmens. Domo širdis pradeda plakti kažkur pilve, kūnas apsunksta nuo vyriškos jėgos. Moteris tyli, nejuda, bet nugara jausdamas šiltą akmens glotnumą, o priekiu vyrišką artumą, irgi jaučia, kaip stangrėja jos krūtinė, kaip sunksta pilvas kaip drumsčias mintis...
Nežinia kiek laiko šitaip abu būtų stovėję, apimti maloniai aitraus artumo jausmo, bet Dominykas pajuto, kad kažkas jį stebi. Pažvelgęs pro moters plaukus, ten, kur akmens siena įaugusi į pakrantės žemės ir šaknų mezginius, pamato didžiulį žaltį, kurio kūnas palengva sukosi į pilkai tamsaus plieno spyruoklę. Akimirkai vyriškio ir roplio akys susidūrė ir Dominykas pajuto, kad mažos ir juodos kaip du maži angliukai akys nieko nesakė, negrasino, bet smelkėsi į sielą ir ūmai keitė aplinkybes. Moteris, kaip slidi auksažvynė, slydo iš jo glėbio, o žaltys nuniro į pakrantės žolę.
Abu, išbridę iš upės, grįžo prie paliktų rūbų ir priėję prie kuplios liepos apsirengė. Jauki, šiek tiek padūmavusi, vakarėjančio šilto dangaus skraistė palengva leidosi ant liepos, kitų medžių ir krūmų, šieno kupetų ir globė į minkštą, šiltą, ramų glėbį.
Po susidūrimo su žalčiu Dominykas tartum pradėjo matyti giliau ir aštriau...
Kad ir ji, liepa. Atrodo, viskas tas pats – žiedų garbanos ir bičių dūzgimas, ir rami pilnatvės didybė, - bet kažkas regis pasikeitė... Dar ne vėlus vakaras, dar ne sutemos, bet jau vakarėja, jau vienas kitas žiedas byrėti ima, jau ir lapai lajos gelmėj nugeltę...
Moteris, dovanojusi netikėtą bučinį vyriškiui (tas bučinys švelnus, kaip salsvai šilto vėjo dvelksmas) pabudina Domą iš padrikų minčių chaoso. Jis mato, kaip keliuku tolsta sutiktos moters siluetas ir jo širdį sugnyba maudžiantis išsiskyrimo jausmas.
O jinai grįžta ten, kur laukia mažas automobiliukas, paliktas po puriu lazdyno krūmu, kur laukia kaukiantis plentas, kur laukia cementinio miesto liepa, kur laukia daugiabučio namo langas, kur laukia dvi didelės ir klausiančios akys.
Dominykas irgi tolsta nuo pilnatvės liepos, kopdamas į viršų paupio šlaitu. Įveikęs statų skardį, atsisuka į upės pusę, kuri aprengta gauruotų krūmų rūbu, suka į žiemius ir palengva pranyksta didžiulio miško panoramoj, virš kurios auga tamsus debesis, skleisdamas slopų perkūno grūmojimą.
Padvelkia gaivus vėjas, subanguoja šlaito ir upės aprėdas – lazdynų, alksnių, apynių tirštai sunki gauruota vilna. O Dominyko galvoje vėl pralekia minčių verpetai. Alsi kaitra, putotas stovintis vanduo ir tekančio gaivi, švari vėsa. Pavakario geltona saulė ir geltoni kūnai srovingam vandeny. Gyvatės žvilgsnio stingdanti ir matanti jėga. Atsiskyrimo jausmas, jaukiantis ramybę.
Iš debesio sušvitęs žaibas, balzganai nušviečia aplinkui ir jau stipriau sudunda griausmo būgnas - skelbdamas, kad artėja permainingas metas...