Aukščiausias teismas

Žvelgi į veidrodį ilgai –
save vaikystėje matai.
Palinksta motinos galva –
tave palydi ji malda,
ir tėvas išveda keliu, –
esi žmogus, žmogum ir būk:
tėvynė, vaikas ir šeima –
tai vyriškumo apraiška.

Kai liksi vienas, ir nakčia
žvelgs karčiai sąžinės viešnia,
tu atsakysi jai tada  –
ar verkė vaikas tyloje,
ar klykė paukštis tamsoje
ir krito ąžuolo šaka,
ar meilę pavertei kančia
ir mirė Ji kartu su ja,
ar širdį pavertei ledu,
o ranką – žudančiu kardu?

Pažvelk į veidrodį tada –
kas stovi skausmo tamsoje?
Tas - vaikas - klausia tyloje:
kodėl tu išdavei mane,
kodėl mūs taką palikai
ir kokią prasmę atradai
minties tamsoj ir nebūty,
kur gęsta saulės spindulys...

Tas - vaikas - žiūri į tave,
pažįsti dar jame save?
Paverski kardą balandžiu,
paleiski paukštį iš tinklų,
sugrįžki tėviškės taku,
parimk po tėviškės beržu,
pažadink vaiką atminty, -
to prašo jis. Tas. Veidrody.

2013-10-22