Bendruomeninis paradoksas

Kiek egzistavimas bendrijoje yra  įmanomas išlikti individualus. Be abejo, retorika, tačiau vis dėlto, pabandykime įvertinti asmens būtį kaip bendruomenės [organizacijos] atstovo, o ne individualybės. Ir po trumpų pamastymų nuspręsime pagal liaudies išmintį: eisime į mišką bijodami vilko, ar ne!

Žmogaus mąstymas dažniausiai yra įtakojamas tos aplinkos, kurioje jis pats bręsta. Kadangi tenka neišvengiamai būti tarp žmonių, ir susidurti su jų mąstymo kriterijais, kartais norisi pabėgti į ten, kur taisyklės yra grindžiamos praktika, o ne praktikuojamos taisyklės. Ir kuo mažiau mūsų nuostatai yra apibrėžiami, tuo labiau yra jais remiamasi. Gamtos pradas- stiprybė miško gelmėse.

Per dažnai vis dėlto žmonės pradeda priminti medžius, kurie ir, menkiausiam vėjui pakilus, pradeda siūbuoti, lyg abejodami, į kurią pusę dabar būtų patogiau linkti. Tačiau visuomet būna taip, jog atsiranda kažkuri pirma šaka, kuri judės į sau palankesnę pusę, ir visa likusi medžio dalis paseks ta pačia linkme. Per daug tai primena mūsų, taip dažnai girdimą [ir deja, jaučiamą] bandos jausmą, kuomet silpnieji [tokiais tapę savo pačių pasirinkimu] seka ‘stipresniojo’ pėdomis. Ir kas bebūtų keisčiausia, tos pirmosios ‘šakos’ labai retai būna stiprios moralės ar teisingų prioritetų vedinos. Svarbiausia, juk- motyvacija. Ta motyvacija, kuri retai būna garsiai įvardijama, nes vien tik tai jau pradėtų griauti tą gausią bandą, kuri gana lengvai sulipdoma pažadų klijais. Deja, dažnai išorinei motyvacijai nustelbus vidinę, dėl asmeninės naudos yra užmirštama pati pradinė mūsų idėja- veikti vardan pačios veiklos. Taigi, tenka susidurti su individualizmu, kuris apskritai yra gana sunkiai įsivaizduojamas pažengusioje visuomenėje, o gal atvirkščiai?! Juk jeigu mes esame visi unikalūs ir nepaprasti, galbūt tikrai yra naudingiau viskam suteikti asmeninės naudos etiketę ir taip rinktis prekę pagal jos pasiūlą, o ne pagal reikalingumą. Juk kuo garsiau šaukiama- tuo daugiau girdima! O kuo daugiau girdima- tuo didesnė mūsų šeimyninė banda. Rodos, būtų puiki idilija, tačiau jau nuo seno yra žinoma, kad patys didžiausi žmogaus kritikai buvo jo paties šeima ir artimieji! Ko galima tikėtis, tokiu atveju, iš rėkimo būdu suburtos komandos?! Manau, milžinas smėlio kojomis- būtų idealiausias apibūdinimas. Tačiau mažai naudos iš tokio milžino visuomeniniame  išlikimo liūne.
Ir vėl mintys linksta prie medžių. Vis kirba mintis, kaip jie, alinami nesibaigiančių vėjų ir audrų, išlieka tokie tvirti. Rodos, tam laibakamieniui užtektų kandesnio vėjo, kad būtų išverstas iš jo šaknų. Tačiau- ne; stovi, linguoja…. bet kuris žmogus, kuris mėgsta stebėti medžius, yra pastebėjęs jų harmoniją, vienybę…. Juk išlikime tenka kęsti nevieną smūgį, negandą ar šalną. Tačiau kad ir kokie maži bebūtume, suvienija bendras tikslas, pasiekiamas tais pačiais įrankiais. Kas iš pirmo žvilgsnio atrodytų naiviai suprantama, vis dėlto nėra taip lengvai įgyvendinama. “Skaldyk ir Valdyk” galbūt tiko ankstyvaisiais laikmečiais, kuomet iš istorijos dar buvo galima mažai ko pasimokyti. Tačiau dabar reikėtų grįžti ne prie Romos aukštybių, o prie savo žemiškų galimybių, kuomet prisikaldę menkai sugebame valdyti.. ir prižadėję gardžią vakarienę, tesugebame pateikti menkus trupinius. Ir ką tuomet gali alkanųjų banda?! Tik valgyti vieni kitus!

“Pulk pirmas, kol tavęs neužpuolė” greičiausiai buvo akmens amžiaus protėvių išlikimo pamatas, tačiau, manau sutiksite, jog tūkstantmečių progresas mus įpareigoja ieškoti kelių į asmeninės piramidės aukštesnį lygį, o ne tik abejingai trypčioti, besistengiant patenkinti savuosius fiziologinius poreikius. Progresas, rodos, šiomis dienomis tampa nebe privalumu, o tiesiog nelabai būtina asmeninė savybė, kurią malšinti ar lavinti pasirenkame pagal savo prioritetų tvarką.

Dar joks pasaulio stebuklas ar grožis nebuvo sukurtas iš pykčio, pagiežos ir neapykantos. Lygiai taip pat, kaip aidas nėra įmanomas be miško!

Kiekvienas savyje turėtų spręsti dilemą: rinktis garsiai žadamus trupinius, ar klausytis aido miške. O aš savo ruožtu, paliksiu jus apmąstymams, prisimindama šių dienų dainiaus išmintį: “Jei nori keist pasaulį, keisk pirmiau save”.