didžioji dalis

Pilka nuo mūro svetimo nešviečiančio. Nelygus ir tamsus. Poetizmo sakiniai tokius aplenkia. Akys jų vengia. Vaikai spjaudo, suaugę nevalo. Kantriai lūkuriuoja visa mūrų komanda. Pelėsiu dabinasi ir trūkinėja, kai visiškai pavargsta. Pokši, treksi, smilteles birena plyšiais.
Šypsosi plyšiais savais, kai dangaus tamsus pilkumas atima išskirtinumą ir matomumą. Pasislėpę ir vis tiek tokie patys negražūs ir nespalvoti. Susuktus lizdus daboja. Viename jų - kivirčas. Gal išsispręs, o gal paliks naują įtrūkimą veide, kurio nuobodumas aplenktas net laiko.
Lyja – pilkas, žole apsodintas – pilkas. Nepasikeitęs, neįdomus. Visada toks ir bus – akių vengiamas. Vaikai spjaudys, suaugę nevalys.