Pučia kiekvienas savo ir slapta seka šalia esančio. Glosto oro srovelėmis malūnėlio sparnelius. Sukasi, o ir šypsnį įskelia veide. Be malūnėlio nėra nė vieno. Visi sparnuoti.
- Tereikia tik pūsti. – pirmuosius dykai davęs pasakė.
Pūtė. Šypsnių kiti pavydėti pradėjo. Irgi pasiprašė į pučiančiųjų grupę. Eilėje laukė, kad gautų. Tris nustūmė, draugą užleido, iš vaiko atėmė. Nors visiems malūnėlių pakako, tačiau laukti nė vienas ilgai nenorėjo drįsti.
Ant malūnėlio sparnų užrašas „Kvailys“ puikuojasi. Gražiai surėdytas ant sparnų, o ir aerodinamiką gerina, prasidėjo gandai. Dar kitokiomis žodžių šiukšlėmis apkibo malūnėliai. Vos paskutiniesiems spėjus gauti malūnėlį ir pradėjus pūsti, pilkumoje buvo pastebėti keli blizgesni malūnėliai. Nuo blizgumo rodėsi, kad dar greičiau sukosi jų sparnai, oro iš plaučių judinami. Akimirksniu pasklidus žiniai, kad egzistuoja švieži geresni malūnėliai – visi sukosi į vietą, kurioje gavo malūnėlius. Neatpažįsta vietos jau: blizganti, kolonėles plėšo garsai mišrūs, naujojo malūnėlio video nuolat kartojamas ekranuose. Metė turėtus malūnėlius, į vietą bėgo, vartė aplink skubančius, trypė kitų prieš tai paliktus pėdų įspaudus ir vaikų pamestus pliušius. Atkakę į vietą reikalavo malūnėlio geresnio. Šaukė, sakė, turį teisę į jį. Prakaitavo iš nekantravimo. Imtas eniasdešimt eli pinigai – rodė skaitmenys prie malūnėlio vaizdo ekrane. Piniginės sušiuro, suvartytos buvo. Malūnėliai dulkėmis nusėsti nespėjo, visus išėmė piniginių šiurentojai. Pūtė iš naujo, blizgesiu džiaugėsi, akimis sekė, ar visi tokius turi ir nėra mandrų – be malūnėlio ar su suskureliu – senuoju sparnų nelaikančiuoju dusulio kamuojamu malūnėliu. Glamūrinės raidės „Super Kvailys“ puošė sparnų šonus.