Tomas ir Marija

Tomas gulėjo ant lovos susidėjęs rankas po galva ir klausėsi radijo per seną magą. Jis snaudė ir visai negirdėjo, kaip į kambarį atėjo Janas, o su juo ir Ramunė. Ramunė pamačius Tomą, visą išsiskėtriojusį ant lovos, priėjo ir piktai išjungė magnetofoną:
- Tomai, negražu meluoti, - piktai pasakė ji.
Tomas atsimerkė:
- Ką negražu daryt?
- Meluoti, Tomai, meluoti, - Ramunės veide nenustygo slepiama šypsena. - Tu mums pamelavai apie Mariją.
- Tikrai, - Tomas jau suprato apie ką bus kalba ir jam pasidarė smagu. – Argi aš sumelavau? Nors vieną žodį sumelavau?
- Ne, bet tu ir tiesos nepasakei. Juk jai tik septyneri metai!
- O kodėl ne - net - septyneri metai? – Tomo veidas švietė. – Tai kaip sužinojot? Nuėjot pas Vytą išsiaiškint, kas gi mano širdies dama?
- Būtent, brangus Tomai, o tu net nepagalvoji, kad mes tavim rūpinamės?
Janas, kuris iki šiol tylėjo, prašneko:
- Tu, žinai, tas moterų smalsumas. Ramunė tiek klausinėjo apie tą tavo Mariją, kad galiausiai Vytas išsidavė.
- Tai jis nepasakė iš karto? – Tomas apsidžiaugė supratęs, kad draugas bandė lygiai taip pat apgaut Janą su Ramune. Jis matyt perprato, kad jie nežinojo, kad Marija tik pirmokė, tad žaidė su jais lygiai, kaip Tomas. Jis beveik ėmė juoktis.
- Tai jūs kvotėt Vytą tol, kol jis vargšas nebeturėjo ką pasakyt?  Na, ir ką? Dabar, nusiraminot dėl mano saugumo? Nebebijot, nes niekas nesudaužys man širdies?
- Bet iš kur tu traukei tą Mariją? – susiraukė Janas.
- Iš niekur. Ji pati išdygo. Rūkiau prie “Iki “ sau ant laiptų. Žiūriu, privaro mažė tokia. Klausia, kur čia Vyturių gatvė. Aš sakau: "Kas tokio? " Na ji vėl tą patį. Tokia mandagi visa, net juokinga pasidarė. Ji ieškojo savo pabėgusio katino. O to katino vardas tai geriausias – Misteris Katinas. Tai ji jo ieškojo, pati pasiklydo ir nežinojo, kaip namo pareit. Na, žodžiu, man pasidarė įdomu, tai galvoju, parvesiu aš ją namo ir pakeliui dar paplepėsim. Tai mes išklausinėjom visų pardavėjų, kol sužinojom, kad Vyturių gatvę yra kažin kur už kelių dar gatvių. Aš tiesą sakant neįsivaizduoju, kaip ji nusibeldė tokią tolybę ir pati to nepastebėjo. Žodžiu, paplepėjom su ja. O ji tokia įdomi. Pažadėjau po to, kad kitądien į parką ją ant sūpynių nusivesiu. Nes jos draugę tėtė dažnai vedasi į parką, o jos tėtė niekad. Tai va, po to ir ėjom pasivaikščiot. Tik, kad prieš tai su Vytu susitikau, tai jis irgi ėjo kartu. Ech, kitaip aš jus ilgiau būčiau dar už nosies pavedžiojęs, jei jis nebūtų išdavęs, - svajingai nutęsė jis.
- Bet aš vis tiek noriu pamatyt tą Mariją, - pasakė Ramunė atsisėsdama šalia Tomo ant lovos. – Tu mus baisiai apmulkinai. Aš jau net buvau ėmus pavyduliaut. Janui, žiūriu, irgi baisiai įdomu pasidarė, kas čia per Marija.
- Visai ne, - paprieštaravo Janas.
- Dabar tu taip sakai, - Ramunė paskersavo į jį. – Man vis tiek be galo įdomu, kas ten per moteriškė tokia, kad tu, Tomai, lydėjai ją iki namų, tada ėjai kartu į parką ir dar ant sūpynių supai. Nesuprantu. Nebent, kad tu vienas, vienturtis, tai sesutę jaunesnę įsigijai.
- Aš manau, jis tiesiog tąkart neturėjo ką veikti, tai ir palydėjo. O į parką ėjo, nes prisižadėjo. – ironiškai tarstelėjo Janas.
- O man atrodo, ji mane užbūrė, - vėl žaismingai šyptelėjo Tomas ir pridūrė. –  Galiu jus patikint, kad būtinai ją pamatysit. Atsivesiu kada ją čia, į svečius. Galėsit visi susipažint ir patys pamatysit, kas ten per paukštytė.
Pastaroji frazė buvo skirta Janui kartu su daug ką pasakančia šypsenėle.
- Man tai visai neįdomu, - tepasakė į tai Janas.
O Ramunė pyktelėjo:
- Janai, nenorėk, kad imčiau galvot, ko nereikia. Kažkaip labai jau skaudžiai tu reaguoji.
- Kaip aš reaguoju?
- Taip, lyg tau būtų širdis plyšus, kai išgirdai, kad Marija ne pirmakursė filosofė, kaip mes spėjom, bet septynmetė pirmokėlė.
- Ką tu čia šneki? – Janas gynėsi, kaip galėjo. Visas išraudęs jis neva abejingai žvelgė per langą, o tada piktai pasakė Tomui, – Amžinai tu prišneki visokių nesąmonių, o kaltas lieku aš.
Tomas pasimėgaudamas stebėjo jų ginčą:
- Janai, jei tau reikia pirmakursės, tai girdėjau, kad kaip tik yra viena Marija. Tik ji, deja, ne filosofė.
- Baikit, gerai. Nereikia man jokios Marijos, nei filosofės. Ir geriau tu jos čia nevesk. – Pagrasino jis Tomui.
- Kurios? Filosofės ar pirmokėlės? – Dar paerzino jis Janą.
- Nė vienos!