Odisėjas

Kai sugrįš jis iš didelio gyvenimo
Iš kelionės į namus jis pakurstys židinį
O senus pelenus išneš į sodą kur vaikštau
Laukdama

O gal vis tiek su juo jau gyvenu
Kaip su nesančiu dievu kasdieną laistome gėles
Einame laidoti tėvų senelių vaikų
Tik jis vis neateina

Kas jis yra kuris vadinasi žodžiu
Už tos sąvokos pro suplyšusį rudenio
Debesį mėnuliu nusileidžia net kai nebetikiu
Užstrigęs laike kaip dusuly smogo iškosėtam
Per skausmo pjaunamą ryklę

Matau jį nereikšmingą sutraiškytą ant žemės
Tartum ir iš savęs išpjautą
Ir neišnešiotą mirties skausmą
Kuris pasimiršta kai užgęsta baltos žvakės liepsna
Tik jau nebekyla į dangų

Ar lieka
Neapčiuopiamas trapus buvimas
Sekundės mirgulį kai jau užrakini vartus ir
Išmeti raktą žolynan

Už bronzos, žalvario ir už metalo virbo
Lauki kol jis sugrįš nors nežinia
Ar paliko