Staigmena

Prie kavinės sustojo taksi. Iš jo išlipo mergina. Sumokėjusi taksistui jį paleido.
  - Na va ir vėl aš pirma -  pagalvojo Eglė apsidairiusi ir nepastebėjusi Tado, jos draugės Evelinos vaikino, su kuriuo ji susitare susitikti. Su Evelina Eglė susipažino pradėjus lankyti pirmaja klasę. Mergaitės greit susidraugavo, nes Evelina skleidė kažkokia nuosirdumo ir paprastumo  aurą. Ji buvo iš tokių žmonių kuriems norėjosi išsipasakoti slapčiausius dalykus. Eglė tapo geriausia Evelinos drauge ir atvirkščiai. Metams bėgant jos tapo neperskiriamos ir viena apie kitą žinojo vos ne viską. Kai pabaigė mokyklą. Evelina išvažiavo mokytis i kitą miestą, o Eglė liko gimtajame. Tais metais ji pradėjo jausti, kad jų draugystė nebe tokia stipri, kaip buvo ankščiau. Ji ir toliau stengėsi  bendrauti kuo daugiau su Evelina, bet juto kad kažkas pasikeitė. Dar labiau susilpnėjo draugystė, kai Evelina susipažino su Tadu. Eglei jis nelabai patiko nors atrodė, kad yra tikrai neblogas vaikinas. Gal būt vienintelė priežąstis, kodel Eglė jo nemėgo buvo tai, kad dėl jo Evelina dar mažiau skyrė laiko bendravimui su ja. Taigi, kai Tadas pasiūle jai kartu paruošti gimtadienio dovaną- staigmeną Evelinai, ji sutiko tikėdamasi, kad tai nors kiek sustiprins ju draugystę, kuria ji labai brangino.
Tadas pasirodė netrukus. Prieš tai jie kelias dienas susirašinejo sms, o dabar susitiko galutinai aptarti detalių. Taip jiems besišnekant netikėtai prie jų stalelio išdygo Evelina.
- Štai jus ir pričiupau. Mano geriausia draugė ir mano vaikinas burkuoja visų akivaizdoj. Egle, kaip tu galejai! Negana to, kad visad šokau pagal tavo dūdelę, tai dar nusprendei ir mano vaikiną nuvilioti. - iškelė pavydo sceną ji. Aš bandžiau aiškinti, kad ji netaip viską suprato, bet ji nesisklausė, apsisuko ir išlekė taip staigiai, kaip ir atsirado. Aš nusiminiau Tadas bandė paguosti mane sakydamas, kad viskas bus gerai. Paskui sumokėjo saskaitą ir mes išsiskyrem.
Po keletos dienų pakviečiau Eveliną susitikti ir pasikalbeti. Ji sutiko. Susitikom kitoj kavinej.
- Na pasakok, ką norėjai pasakyti - nieko gero nežadančiu tonu pasakė ji.
- Visų pirma aš neviliojau tavo vaikino, mes tik norėjom padaryti tau gimtadienio staigmeną ir su susitikom visko aptarti.
- Nemeluok, man pati mačiau, kaip visą savaitę siuntinėjot vienas kitam žinutes. Ir žinai ką, man jau nusibodo. Eidavau visur kur tu pasiūlydavai, net jeigu ir nenorėjau, klausiausi tavęs visada net tada kai ir neturėdavau laisvo laiko. Atsakydavau kitiems draugams, kad pabučiau su tavim ir štai ko iš tavęs sulaukiau.
Buvau priblokšta šitokios jos tirados ir tokios neteisybės. Juk kur eiti tardavomės abi ir ji man pritardavo. Aš taip pat jos klausydavausi, nors kartais to visai nenorėdavau, bet tikrai nepuoliau dėl to jai priekaištauti.
- Na ko tyli, neturi ką pasakyti, vadinas, i aš teisi. Ir žinai nebenoriu daugiau su tavimi bendrauti. - Metė ji ir išejo iš kavinės, o aš likau, lyg kuolu per galvą gavus, tokia jaučiausi apstulbinta ir priblokšta. Niekaip nesugebanti suprasti, kaip zmogus per porą metų gali taip pasikeisti. Ir kaip suaugęs žmogus gali taip neturėti visiškos atsakomybės už savo priimtus sprendimus ir kaltinti niekuo dėtus asmenis. Matyt jai tikrai kažkas atsitiko, ko aš nežinau. Tik taip galėjau paaiškinti, visa tai kas čia įvyko. Sumokėjau ir išėjau iš kavinės. Galva tiesiog sprogo nuo minčių gausos, bet praėjus pirmam šokui pagalvojau, gal taip ir geriau, nes ko verta draugystė, jei dėl visko kalta vien tik aš. Galbūt mums tikrai reikia padaryti pertrauką ir kurį laiką nebendrauti, kol viskas susigulės. Kad ji turetų laiko viskam apmąstyti ir suprasti savo klaidas. Juk tokia ilga draugystė negali štai taip paprastai imti ir nutrūkti.
Po poros dienų parašiau jai sms, rytojaus dieną dar vieną, bet ji akivaizdžiai mane ignoravo. Kągi, pamaniau, tegul būna taip. Aš galiu palaukti, kol jai vėl atsiras noras bendrauti. Tikuosi, kad atsiras. Po menesio, metu ar dvieju...