[http://www.youtube.com/watch?v=z5dNmajYSxE]ČIGONĖS DALIA
Ak, Dievas davė man juk laisvę neveltui –
laukai ir žirgo karčiai plaikstos.
Esu lyg vėjo šuoras, žemė – apsukui
ir vejasi ten žalias žalias jausmas.
Lengvai, tarytum debesis, genu
vis savo laiką tokį ryškiai gražų.
Tik nesakykite, kad praradau dienų
smagumą, dar kibitkos margos veža
Ten, kur laužai į dangų, vakarai – būtis,
o tėvo smuikas šoka, šalia gludus,
vejuos jo gaidą, trupanti širdis,
ranka kol vyno taurę pakelia už mudu.
Ir vakaras žiogais aplipęs, ir svaja
lyg vynuogė raudonyje nuskendus.
Kas, kad tas kūnas sensta, siela –
visada jauna. Viešpaties jai įduotas
dar… ne vienas šansas.
Į rožines skaras dalia įbris,
o juodos garbanos, kas, kad seniai pražilo,
bučiuos dar skruostus ne viena naktis,
o aš save išpylusi į tylą, gyvenimą dainuosiu,
Kol sustos širdis ir dūžį pasiimsi, Dieve.
Juk prigimtis – čigoniška, čigoniška lemtis
nepripažįsta užtvarų, nei sienų![/url]