Raudonas lapas

Jis priėjo prie lango, atsargiai praskleidė užuolaidas, alkūnėmis atsirėmė į palangę. Puodelis liko rankoje, teikdamas šilumos ir jaukumo, kurio taip trūko šio vyro gyvenime. Keletą minučių vyriškio akys aklai klaidžiojo po horizontą, kol į apmastymus ir svajones įsiveržė raudonas medžio lapas, šokantis spalio vėjyje. Vyras nužvelgė šį šokį ir šyptelėjo.
-Labas vakaras, vienišas lapeli. – tarė jis. – Tu toks pat liūdnas kaip aš? Apsuptas tūkstančių, bet kartu toks vienišas ir nesuprastas. Skraidai ten vėjyje, šoki pagal muziką, kurią girdi tik tu. Žinai, manau galėčiau ją sugroti. Tikiuosi nepyksi, jei nukopijuosiu, ką?
Lapelis neatsakė, jis tiesiog šoko toliau. Turbūt buvo taip giliai paniręs į savo pasaulį, kad nebegirdėjo nieko.
Vyras pasiėmė gitarą iš kambario kampo ir grįžo prie palangės. Stebėdamas lapelį jis sugrojo keletą akordų, tačiau įkvėpimo neužteko sutverti naujai dainai.
-Na taip. Koks aš kvailys. Kurti dainas pagal skraidančius.... – mastė jis kai kažkas pabeldė į kambario duris.
- Pone, Jums laikas į sceną. – jaunos asistentės balsas truputi virpėjo.
Asistentės, kurią jis lietė. Kuria naudojosi. Kurią matė ir turėjo nevilkinčią nieko. Ją, jos draugę, kitas asistentes. Gerbėjas taip pat. Ne vieną, ne dvi. Daugybę. Tas, kurios kaitino, bet nešildė. Kurios tenkino, bet nedžiugino. Tas, o ne tą vienintelę.
Vyriškis, kurį žinojo milijonai žmonių, bet nesuprato niekas, atsistojo ir nužvelgė save veidrodyje.
- Na, čiuožk į sceną, išsipustęs garsenybe tu. – tarė pats sau.

Žmogui einant į sceną aplink zujo šimtai scenos darbininkų, asistentų bei operatorių. Bet jis nematė nieko. Lipant į sceną kojos atrodė švininės, kvėpuoti buvo sunku. Tai nebuvo scenos baimė ar jaudulys prieš publiką. Tiesiog kažkas jame apsivertė. Kai vyras pagaliau pasiekė scenos vidurį jam užėmė kvapą. Ne nuo šlovės. Nuo tuštybės. Begalė prožektorių šviesų, begalė triukšmo. Visi tie „Mes tave mylim“ plakatai, spiegiančios gerbėjos. Jam pasidarė negera. Staiga vyro akis pagavo raudoną dėmelę, sklandančią virš minios. Lapelis? Čia?
Jis vis dar atrodė vienišas ir atitrūkęs nuo pasaulio. Šokantis tik pagal jam vienam girdimą melodiją.
„Aš idiotas“ pagalvojo vyras. „Net sumautas lapas moka gyventi geriau už mane. Jis liko savimi, aš ne. “
Milijonų žmonių mylima žvaigždė iškėlė rankas ir salėje įsivyravo tyla.
-Gerbėjai, - tarė jis specialiai nesakydamas „mieli‘ ar „brangūs“. Jam jie nebuvo nei tokie nei tokie. – Dauguma jūsų atmintinai moka visas naujas mano dainas ir tai yra gan gražu. Bet atsakykite man prašau. Ar yra čia bent vienas, galintis pakartoti mano pirmąją dainą? Nesakysiu kokią, prisiminkit patys.
Kurį laiką žmonės paslaptingai šnibždėjosi ir žvilgčiojo į savo dievaitį. Žmogus, kuris pastaruosius keletą metų dainavo tik apie papus ir sėdynes prašo prisiminti nuo ko prasidėjo jo kelias. Dauguma tik trūkčiojo pečiais. Aišku, kad nuo kažko vokalinio ir ramaus, bet niekas negalėjo prisiminti tikslių žodžių.
Staiga viena mergina stumdydama žmones pasiekė sceną. Jis prisiminė ją. Ji buvo kiekviename jo koncerte kiek tik jis sugebėjo prisiminti. Ji nedėvėjo marškinėlių su jo atvaizdu ant krūtinės, nenešiojo aukštakulnių, nebuvo pasidažiusi, niekada po koncertų nebandė jo paliesti, neklykė lyg laukinė. Kažkada jis pyko ant jos už žvilgsnį, kurį matė kaskart po koncerto. Paniekinantis, kaltinantis. Kuo daugiau dainų jis kūrė, kuo daugiau jo hitų pasiekė top‘us tuo niūresnė ji atrodė. Dabar ji stovėjo priešais jį, drąsiai žvelgdama į akis. Kažkas pribėgęs davė jai mikrofoną. Salė nuščiuvusi laukė.
- Žingsniai akmenuotam kely.
Manieji ir dar keli.
Juoko, dainų lydimi.
Bet tu jų negirdi.

Sielos drauge ateik prisijunk.
Tu surask, pasilik, dar pabūk.
Aš žinau, kažkur juk esi.
Gal ir dainą šitą girdi.


Ar turtingas ar be pinigų.
Tu esi, man tai nesvarbu.
Aš ne meilės, ne kūno geidžių.
O tikrųjų sielos draugų.

Kai mergina baigė visa salė atrodė lyg apšerkšnijusi. Du žmonės žiūrėjo vienas kitam į akis apšviesti šimtų prožektorių, stebimi tūkstančių žmonių. Du žmonės, kurie vienas apie kitą nežinojo visiškai nieko, bet buvo artimesni nei kas kitas. Turtinga garsenybė bei nežinoma mergina su aptrintais džinsais bei vyriškais marškiniais. Galiausiai tylą sutrikdė jo balsas.
-Tu išgirdai. – ištarė jis.
- O paskui tu nustojai su manimi kalbėtis. – šyptelėjo ji.
- Daugiau niekada. – tarė jis. – Beje ar pastebėjai...
- Raudoną lapą? Stebiu jį gerą pusvalandį. Atskrido nuo persirengimo kambarių, pašoko virš žiūrovų. Buvo nutūpęs...
Staiga jų pokalbį nutraukė piktas šūksnis iš salės.
-Nustok skiest pievas ir dainuok „Karštus užpakaliukus“.
Milijonų žmonių žinoma garsenybė nužvelgė salę pilną jį garbinančių kūnų. Tų, kurie neišgirdo.
- Žinai ką? – tarė jis piktajam gerbėjui. – Atsiimk pinigus už bilietą ir eik velniop. Nebebus užpakaliukų. Nebebus papų. Tad jei kas turit kanors prieš gilią dvasinę draugystę galit žingsniuoti link durų.
Žmonės bambėdami ėmė skirstytis. Du seni nauji draugai nulipo nuo scenos kalbėdamiesi apie visokias smulkmenas.
- Jie palieka tave. – tarė ji.
Jis nusijuokė.
- Jie niekada manęs ir neturėjo.
Du draugai ėjo link ledų kiosko, o raudonas lapas vis dar šoko virš tuštėjančios salės. Atitrūkęs, užsidaręs savyje. Nei nesuvokdamas kiek daug šiandien padarė.