Tikėk ir viską slėpk–tikra istorija kitaip

”Panardink nuslinkusį žilą plauką į ašarų liūno dugną, užmerk sustingusias nuo žvarbios sniego lavinos akis ir suglausk drungname vandeny permirkusias sukepintas savo lūpas.
  Ištark tą vienintelį žodį, kurio laukei iš kitų ir pasitik Paukščių Take ratu šokančias žvaigždes. Išmesk likimą už durų, pamiršk baltus sustagarėjusius pirštus ir pamėlusius nagus, o saulei nušvietus tavo kūną priimk dovaną ir pavirsk pelenais... Nepamiršk išsižadėti Dievo–Jis netikras, Jo nebuvo ir nėra. ”
  Anezija perskaitė šią pasižadėjimo dalį niekad nepalikti sektos ir pradėjo bijoti... bijoti tėvų, draugų, aplinkinių ir net savęs. Ji pradėjo bijoti dėl Dievo, kuriuo iki šiol tikėjo, nes manė supratusi, kad jo nėra, dabar tik ši mintis, užrašyta ir perskaityta visiškai jai nepažįstamų žmonių, pas kuriuos ji atėjo vedama geriausios draugės, krebždėjo galvoje ir, rodos išstūmė viską, kas joje lindėjo.
  Dienų dienas ji laukė išsigelbėjimo, o mirus jos seseriai, ji rado senąjį savo dienoraštį ir vėl pradėjo gyventi, džiaugtis... Ji nežinojo, o gal nesuprato, kad merdėja.
  Jai nebereikia laukti, bijoti, nebereikia tikėti. Ji tiesiog jaučiasi vaiku, kaip tą paskutinę dieną, kol juo buvo...
  Paskutinį kartą ji suklapsėjo ilgomis blakstienomis ir nusijuokė, matydama ją pasitinkančius tėvus, seserį ir brolius bei draugę, paslaptingai dingusią iš miestelio. Visi laikė rankose lapelius, tokius, kokį ji gavo lemtingąją dieną, dabar ji sužinojo, kas tiesa. Ji suprato, kad reikia viską slėpti, net save... bet jau nebesugebėjo nieko padaryti ir nusisukusi nuo pažįstamų dingo tamsoje.

  Viskas kartosis, o mūsų tikėjimą pagrobs tokie patys kaip mes, bet mes žinosime, kad pirmųjų ir paskutiniųjų mūsų dienų viltis yra tikra.