Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Petras Stasiulis                  Ką bočiai pasakys
                                                    (Ištrauka iš romano)

  Savaitė prieš Jonines prasidėjo šienapjūtė. Žmonės, bijodami pernykščių liūčių pasikartojimo, brangina kiekvieną giedrą dienelę.
  Vyrai iki pusryčių dar su rasa verčia pradalges geriausiuose padirvių pievose; po pusryčių iki pietų pjauna pagriovius, paežias, kapoja retą pakrūmių žolę, šienauja viksvapelkes ir vietas, kur neužsimosi pilnu dalgiu.
  Nudžiuvus rasai, moterys išdaužo užvakarykščio pjovimo pradalges, išgriebia iš pelkių žolę ir skuba namo baigt namų ruošos.
  Po pietų pokaičio Kazimieras su visa šeimyna išskuba prie šieno. Su savimi pasiima ir Benį.
  – Tegu pamato, kaip žmonės darbuojasi, tegu pratinasi ūkininkauti, – šūkteli žmonai išeidamas.
  – Aš irgi atbėgčiau, jeigu ne duonos kepimas, - apgailestauja Agnė.
  – Mama, nepamiršk man pagranduko iškepti, – susirūpinęs Benis, jau eidamas su tėvu pro vartelius.
  – Gerai, sūneli, gerai. Nepamiršiu! – užtikrina motina su pavydu žvelgdama įkandin išeinančių.
  „Kaip čia dabar aš vienut viena pasilikau, – stebisi pati Agnė. – Būčiau nors Kotrės neišleidus, tegu būtų pasimokiusi duoną kepti... “
  Jau visi toli laukuose – nebeprisišauksi... O kad babunėlės nėra, Agnė tik dabar ir tepagalvojo. Ji antra savaitė pas vyresniąją dukterį, kuriai po trečio vaiko kažkas negerai.
  Ir kodėl ji, būdama šeimininke, taip neprotingai pasielgė, jog liko viena, kuomet namuose toks atsakingas darbas, tiek daug skubių reikalų!...
  Na, bet gana pačiai sau skųstis! Esi šeimininkė ir sukis kaip išmanai. Niekam nepasirodyk, kad esi pasimetusi ar beviltiškai pavargusi – tai pakenktų tavo reputacijai...
  Iš ryte atminkytos tešlos Agnė suformavo septynis didelius kepalus ir vieną nedidelį kepalėlį, kurį išpuošė ranteliais, o ant viršaus patupdė gaidelį iš tešlos. „Tai bus džiaugsmo Beniui! “ – pagalvojo motina.
  Tęsdama anytos tradiciją, kartu su duona iškepti ir kugelį, Agnė greit priskuto ir sutarkavo bulves, pasūdė jas, įmaišė žąsies taukų ir tešlą sukrėtė į riebalais ištrintą skardinę formą, ten dar gausiai pribedžiojo supjaustytų lašinių gabaliukų. Ir kugelis kepimui paruoštas.
  Baigdama kūrenti duonkepę krosnį Agnė prisiminė anytos perspėjimą: „Tik, vaikeli, nepašauk duonos į nepakankamai įkaitusią krosnį. Jei per karšta, gali pravėdinti, o jei nedakūrenta, nors ir plaukus raukis – niekuo nebepadėsi! Duona sugadinta... “
  Agnė nelabai patikėjo ir miltų barstymu ant krosnies pado. Geriau tegu būna karštesnė, o kepimą reguliuos su krosniadangte.
  Tuo pasikliovusi Agnė ir šį kartą sėkmingai iškepė duoną. Surikiavo juodai blizgančius kepalus ant rankšluosčiu užtiesto suolo; kad būtų minkštesnė pluta, pašlakstė juos vandeniu ir prisėdo pasigėrėti savo darbu.
  – Vajetau, ant ko dabar tas šuo loja? – nejaukiai pasijuto Agnė, bet garsiai prabilusi apsiramino. „Gal katinai tykodami paukščių pakraigėse erzina jį, ar ežys spygliu į nosį jam bakstelėjo? “ – ramina save šeimininkė.
  Bet šuo nesiliauna, net pastūgaudamas skalija.
  Agnė, nutvėrusi žarsteklį, duj prie laidaro tvoros, tai šveis tam, kas erzina šunį!
  Pribėgusi mato: Džekis, šokinėdamas į viršų, plaka grandinę į žemę, net dulkės rūksta, o pats vis gręžiojasi į trobos pusę.
  O siaubas! Vagis troboje, o ji patvartėn laksto! Juk ten viskas atvira, duona... Parlėkusi nustemba dar labiau: viskas savo vietoje, o aplink nė gyvos dvasios. Dėl visa ko, apibėga aplink trobą, žvilgteli po jazminų krūmų – niekur nieko.
  O šuo vis taip pat draskosi ir, matyt, labai pyksta, kad šeimininkė neranda vagies.
  „O, Dieve mano! Jis ant pirkios pasislėpęs ir laukia momento užpulti mane! “ – iš baimės Agnei net kojas pakirto. Pagalvojo šunį paleisti, bet tas gali išdumti pas namiškius, tuomet jau galas vienai!...
  – Tegu bus pagarbintas... – lyg iš po žemės kimus, bet su pašaipos gaida balsas.
  Agnė grįžtelėjo balso pusėn ir nutirpo iš baimės ir bejėgiškumo. Prieš ją, tarsi iš nebūties, išdygo stambus kuprotas iki akių apžėlęs gaurais žmogėnas; ant jo, priekyje ir užpakalyje, kadaruoja kažko prikimštos šikšninės terbos, o ranka remiasi ant sunkios gumbuotos lazdos, prieš kurią Agnės žarsteklis, kaip plunksnelė prieš dramblio straublį.
  „Tik nepasimesk! Tik neparodyk, kad bijai, – šnibžda Agnei vidinis balsas. – Pati pulk! “ Ir Agnė ryžtasi:
  – Kas toks esi ir kokius čia cirkus išdarinėji? Visą pusdienį lodai šunį, o pats nesirodai! Nusitrauks įerzintas vilkšunis, tave į skutus sudraskys! – vos ne rėkte išrėkė Agnė.
  Bet ateivis vietoj išgąsčio, nusišypsojo pro gaurus, o po nukarusiais ūsais blykstelėjo sveiki dantys. „Juk tai persirengėlis! “ – pagalvojo Agnė, bet savo taktikos nekeitė.
  – Einu pasirankiodamas, o šeimininkė buvai užsiėmusi, aš čia prie kryžiaus pasimeldžiau. O šunų nebijau. Jie loja, kai manęs nemato, o pamatė – uodegas vizgina...
  – Jeigu jau pasimeldei, prisėsk čia pat ant uslanėlio, aš duonos iš svirno atlakinsiu.
  – Kam iš svirno, jeigu turi čia pat šviežios, kvepiančios duonelės.
  – Ar pablūdai! Kas raiko karštą duoną?
  Ir Agnė nudūmė per kiemą svirnan. Nuo lentynos nukėlusi jau apipelijusį kepalą, atrėkė gerą papentį ir jau norėjo bėgti atgal, bet pagalvojusi, jog duot vien supelėjusios duonos negarbinga. Pašokusi ant svirno, atrėžė dar bryzą rūkytų lašinių.
  „Dabar jau apsidžiaugs apsimetėlis ubagas“, – pagalvojo patenkinta savo apsukrumu ir sutramdyta baime.
  Parskubėjusi dairosi: o kur elgeta? Negi be nieko išėjo. Supyko tikriausiai, kad nepasiūliau šviežios duonos, jau gailisi jį nuskriaudusi, gal būt, padorų žmogų.
  Suskaitė kepalus – visi. O kur pagrandukas? Nėra Beniaus puošnaus kepalėlio! Tai štai koks jis „padorus“ žmogus! Vagis!
  Agnė šoko šen, šoko ten – būtinai atims vaiko kepalėlį! Nubėgusi į diendaržį, mato: ant tvoros lipynės apluoke sau ramiausiai sėdi elgeta ir kapanojasi savo terbose.
  – Vagie! Atiduok vaiko kepalėlį, o tai paleisiu šunį! Padėk ant lipynės ir mauk, iš kur atėjęs.
  – Sakiau, kad šunys loja, pakol manęs nemato. O pamatę vizgina uodegas, – tyčiojasi elgeta. O kepalėlio neatiduosiu. Gal mano vaikui jis labiau reikalingas.
  – Ak, tu šitaip! Na, pamatysi, kaip mano šuo pavizgins tau uodegą!
  Agnė, drebančiom iš susijaudinimo rankom, atsegė sagtį, nusviedė kaklasaitį ir stumtelėjusi šunį pasiundė:
  – Kuci! Kuci! Paimk vagį! Nu, greičiau!
  Bet, kas čia dabar?! Šuo pasisukiojo, pasisukiojo ir šmurkšt į būdą. Įsispraudė į tolimiausią kampą ir nė nemano iš ten išlįsti.
  Vajergau!... Negi tas nelabasis tikrai užkerėjo šunį?
  Agnė dar norėjo ištraukti už pakarpos, bet šuo taip baisiai suurzgė, kad ši persigandusi tik spėjo ranką atitraukti. „Šuo patrako! “ – pagalvojo. O elgetai suriko:
  - Niekše! Vagie! Tu man dar šunį pagadinai! Ana, pareina vyrai, nu tau duos!
  Šįkart elgeta staigiai sureagavo: atsistojo ant lipynės, iškėlė gumbuotą lazdą ir suriko:
  – Sugrįš tau tas kepalėlis, sugrįš!
  Agnei lyg migla aptraukė akis. Atsipeikėjusi, nebežino: ar čia nemiegodama sapnavo, ar čia iš tikrųjų taip buvo. Tik gerai įsidėmėjo, lyg Mozės iškeltą lazdą, kuri berods žaibavo ir kriokė: „Sugrįš tau kepalėlis, sugrįš! “
  Aplink visur tylu, ramu. Nei apluoke, nei žardienoj – jokio elgetos; diendaržyje, savo būdoje ramiausiai tūno Džekis. Ir prie trobos, ir viduje – viskas savo vietoje. Tik nebėra Beniaus pagranduko...
  „O gal aš jo neiškepiau? “ – labai norėtų Agnė, kad taip būtų...
  Papasakoti visiems, kas čia nutiko? Ką šeimyna apie ją pagalvotų. „Pagailėjo ubagui šviežios duonos abrako, norėjo supelijusios įduoti! “ O ką apie ją pagalvotų vyras? O sūnų nuo pat kūdikystės nuteikti prieš elgetas, kad šie iš tolo aplenktų jo namus!
  „Ne, ne – niekam negalima pasakoti, kas čia nutiko, “ - nusprendė Agnė, net garsiai patvirtindama.
  Už sodo jau girdėt šiengrėbių alasas. Agnė duoną greit sunešė į gerąją trobą ir sudėjo ant stalo. Kai visai atvės, nugabens į svirną.
  Šienautojai jau prie šulinio taškosi vandeniu ir linksmai juokauja. „Ech, kokie jie laimingi: nei jie paslapčių kokių turi, nei rūpesčių didelių. “ – pavydi jiems Agnė.
  Su jais ir Kazimieras su Beniu, įdegę saulėje, patenkinti, dalijasi įspūdžiais su visais.
  – Tai privertėm pakūges traškančio šieno, – giriasi Kazimieras Agnei. – Kad tik spėtume suvežti iki vakaro. Vėjas nutilo, gali nakčiai ir lietaus surinkti.
  – O kiek aš daug sugriebiau, – giriasi mamai Benis.
  – Gerai, vaikeli, gerai. O dabar visi greičiau prie stalo! Juk negalima lauke palikti į pakūges sugriebto šieno.
  Visiems susėdus, Agnė atnešė tiesiai iš krosnies ištrauktą kugelį. Domicėlei paliepė supjaustyti ir padalinti.
  – Kugelis po „mierka“, o šviežios duonelės su pienu – kiek širdis geidžia, - pasakė Agnė.
  – Domicėlė, dalindama, sau daugiau atsirėš, – pajuokavo Kostas.
  – Žinoma, nuo tavo gabalo atsipjausiu, juk tu jau peraugęs, o man dar augti ir augti.
  – O tu neužaugusi pasenai, – atsikerta Kostas.
  Tokie „pasikapojimai“ šeimynos tarpe gana dažni ir niekas dėl to neužsigauna. Kiekvienas stengiasi sugalvoti, kaip mandriau atsakyti.
  Benis gerojoje troboje, pasilypėjęs ant kėdės, apžiūrinėja ant stalo sukrautus kepalus ir kažko raukosi.
  – O kur mano pagrandukas? – proverksmiu klausia motinos, išbėgęs prie visų.
  – Tavo pagrandukas? Ar neradai? Einam pažiūrėti. 
  Ką jiedu žiūrėjo, ką ten darė – nieks nematė. O, kai išėjo abu prie visų, Benis jau netoli ašarų, o Agnė skėsčioja rankom.
  – Žinau, kad pašoviau į krosnį mažą kepalėlį, o dabar žiūriu – visi dideli. Matyt, užaugo bekepdamas, – stebisi motina.
  Kazimieras, supratęs, jog Agnė pamiršo vaiko užsakymą, ėmė raminti sūnų.
  – Tas kepalėlis, sūnau, užaugo todėl, kad tu šiandien darbavaisi, kaip tikras vyras, lygiai su dideliais. O pagrandukus kepa mažiukams, kurie dar apie pečių trinasi.
  Benis patenkintas, kad jau vyras, išskubėjo į kiemą pasitikrinti, ar gaidys su žąsinu pripažins jo suvyriškėjimą.
  Jau kylant nuo stalo, į trobą įbindzino Džekis. Lyg ko nusikaltęs, pasisukiojo asloje ir palindęs pastalėn, atsigulė.
  Kazimieras net išsižiojo nustebęs. Agnę lyg karštu vandeniu perliejo. „Šuo nori ją pražudyti! Juk tai vienintelis liudininkas ir daiktinis įrodymas“ – piktai pagalvojo, bet jis nemoka kalbėti, ir Agnė nusiramino.
  – Buvo atsibastęs kažkoks elgeta. Sėdėjo prie šulinio, o šuo draskėsi patvartėj.
  – Elgeta? Ar ne Bertulis?
  – Nežinau. Aš jų neatskiriu. Daviau papentį duonos ir iškėblino. Užsiėmusi kepimu, neturėjau laiko į jį žiūrėti.
  – Kaip mes neprotingai padarėm, tave vieną palikę, – apgailestauja Kazimieras.
  – Aš pati apsižioplinau! Juk galėjau Kotrės neišleisti, – atlėgo Agnei įtampa.
  Kazimierui daug mįslių susitvenkė. Koks velnias tą elgetą atnešė, kai Agnė viena? Kažkoks keistas nesusipratimas su tuo pagranduku ir, pagaliau, dienos metu palaidas šuo!...
  – Džeki, einam prie sieto! – išsivedė pririšt šunį.
  Prie būdos lyg žmogaus atsegtas ir numestas antkaklio dirželis ir jokių nusitraukimo žymių.
  Gal jis neįvėrė sagties lezgiuko į diržo skylę? Bet tuomet šuo būtų iš kart užpuolęs elgetą...
  „Bet juk šuo neloja ant svečio, esančio šalia šeimininko, - susiprotėjo Kazimieras. – Skalijo, jį išlydėdamas. “
  Vėliau jis, pasibaisėjęs savo neatidumu, žmonai prisipažino:
  - Jei taip arklį kinkant atsitiktų, lėkdamas į pakalnę gali ir sprandą nusisukti...
2013-10-14 15:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-14 19:19
durnas personažas
Gal daugiau įdėsite, tikrai įdomu. Pasiilgstu žmogiško kalbėjimo. Matosi, kad esate meistras rašymui. Dėkoju už šį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą