Metafizinis blyksnis

Ūkanotas rudens vakaras. Stoviu ant liepto
užburtas matinių garuojančių vandens plotų.
Mėnesiena – aštrus dangaus durklas, nukaltas
iš atspindėtos šviesos, skrodžia palei krantą
augančius alksnius ir spindi lyg plūduriuojantis
žibintas mirgančiame vandenyje tarp  nendrių.

Vienintelis mano noras, regint šią daiktų metaforą,
kad mano proto šviesa - atspindėtas dieviškumas,
praskrostų tikrovę kiaurai ir nurimtų Aukščiausiojo
žaismėse, kurių harmonija man visada kėlė nuostabą.
Mano teologinė aistra, skatinama pasaulio žavesio –
tai noras smelktis į kūrinį ir nurimti Kūrėjo amžinybėje.