Išgyvensime (1)

Mišelė Pyrs buvo drąsi mergina, gal net per drąsi savo amžiui. Bet kai gyvenime patiri tiek, kiek buvo patyrusi vargšė penkiolikmetė, imi gerbti bei didžiuotis savimi ir vertini viską, ką gero gali išpešti iš gyvenimo. Kartais džiaugiesi net tuo, kas atrodo ne pats geriausias variantas. Tu tiesiog neturi kito pasirinkimo.
Mišelė gulėjo ant samanų, šalia didžiojo ąžuolo. Sukrauti medžių lapai, nuo kelmų nuluptos kerpės ir didelis sluoksnis bekvapių samanų- tai buvo laikinas merginos guolis. Laikinas jau trejus metus, bet ji tiesiog neturėjo pasirinkimo.
Karas jos gimtojoje šalyje pavertė ją laukine, kaip ir daugelį jos bendrataučių. Tik šie nejuto savo sulaukėjimo, jausdami pasitenkinimą žudydami vienas kitą. Savo brolius, tėvus, vaikus. Dabar tai normalu, o jei nenaikini- būsi sunaikintas pats.
Tada dar maža mergaitė, vos sulaukusi dešimties, Mišelė jau turėjo būti sunaikinta, kartu su savo buržujais tėvais, tačiau jiems taip rūpėjo jų dukra, jog jie pabėgo didžiųjų puolimų naktį, palikę savo vienturtę, kuri „taip sunkiai sirgo, o daktarą rasti tokiame sambrūzdyje buvo neįmanoma. Ji visvien būtų mirusi“. Vėliau Mišelė rado savo tėvą miške be rankos ir apgraužta koja. Jau buvo prasidėjęs nužmogėjimas.  Vienas Dievas težino kaip silpnutė, smulki mergaitė sugebėjo pabėgti, pro sustiprintą apsaugą prie šalies sienų. Vienas Dievas jai ir tepadėjo.


Mišelė gulėjo ant samanų, šalia didžiojo ąžuolo. Nemiegojo, tačiau kątik girdėjo balsus, tad gulėjo iš susijaudinimo vos virpindama blakstienas ir mėgindama kvėpuoti tolygiai, tačiau ji taip bijojo, jog tai tebuvo trūkčiojantis šnopavimas. Ji nebijojo dėl savęs, nes žinojo, kad jos niekas neras. Ji jaudinosi dėl Valdovo, vilko, palikusio randą išilgai Mišelės veido, pirmosiomis jos gyvenimo miške dienomis. Kažkokio atsitiktinumo dėka, jis tik apdraskė mergaitės veidą, o tai padaręs atsitraukė ir liūdnomis akimis žvelgė į ją, tarsi supratęs ką padarė. Vėliau apdraskytoje vietoje Mišelei radosi didžiulis užkrėtimas, veidas deformavosi, tad dabar viena akis atrodo aukščiau, o nosis pakrypusi į kairę pusę.
Balsams nutilus mergina ištempė ausis paklausyti ar neišgirs atbildant Valdovo. Pagulėjusi dar keletą minučių, atsistojo pasiruošusi eiti link girdėtų balsų, tačiau nespėjusi atsistoti, klestelėjo atgal. Iš tankumynų svirduliuodamas ant trijų letenų klibinkščiavo jos vilkas. Dešinę priekinę leteną laikė grakščiai pakėlęs. Prie nasrų kailį lipino sudžiuvęs kraujas. Jis priėjo prie Mišelės ir padėjęs snukį jai ant kelių, trūkčiojamai kvėpuodamas, užmigo. Mergina švelniai glostydama jam pakaušį užmigo.
- Mišele, laikas! - išgirdo tėvo balsą ir staigiai pašoko, nublokšdama Valdovą ir šis dantimis trenkiasi į sušalusią žemę.