Praėjo metai, kai netekom brangaus žmogaus

Vėl bičių vaško žvakė dega,
vėl  aš kalbuosi su tavim.
Nubrėžė Saulė danguj savo ratą,
o aš į liūdesį brendu naktim.

Prisiminimuose išplauka tavo veidas:
nuliūdęs toks ir truputį pavargęs,
o ant paminklo - raidės, tos bejausmės raidės
ir skaičiai žymintys, kada tavęs netekom.

Brendu tolyn per laiko rūką -
į rytdienas, bet be tavęs.
Vyturiai naują lizdą suka,
čirendami linksmas gaidas.

Tik liūdna man. Nėr kas ištartų:
„brangioji einam žibučių pasiskint“.
Seną albumą karts nuo karto
vartau. Noriu džiaugsmu ir liūdesiu pasidalint.

Ant stalo dega bičių vaško žvakė,
rodos, mes kalbamės su tavim.