Taip ir būna

Žmogaus kančios beprasmybės
Rudenio kelių rūstybės.
Drasko, vėto ir riaumoja
Lyg kentaurai jis atjoja.

Bet juk tai tik banalybė
Silpnojo žmogaus silpnybė.
Tas kas jau liūdėt neranda ko
Sėdas į depresijos metro.

Traukia pilką paltą
Nors lauke visai nešalta.
Akys nustelbtos žemyn
Nesieina jiems pirmyn.

Stokit naivūs liūdni žmonės
Ko jūs po velniais dėjuojat?
Juk aplink tik spalvos šoka
Saulė draskos kaip tik moka.

Žemė leidžia garsą savo
Ir užtilti net nemano.
Jūs begėdžiai vis paniurę
Džiaugtis bijot, nes nežiūrit.