Laimės kaina

Atodūsis,
o šitiek pasakyta.
Ir žvilgsnis vienas –
žodžių tyluma.
Skirtingi mes
ir mąstymas net kitas.
Mane taip keri
net žolės daina.
    Pridurti dar turiu –
kai tyli laikas,
sujungia
mus saulėdydis trapus,
    tada garsais prisirpęs
rūkas vaikos,
dainuoja ten, viduj,
nakties dangus
      ir skleidžias
žodžiai rankom išsakyti,
to negali
skaityti iš veidų.
      Pasaulis
tik tada mums sodais žydi,
atsiveria ir grimsta.
Kiek baugu –
      pradingsta viskas,
net diena paliegus
ir suskamba
    keistai erdvė aplink.
        Nereikia žodžių,
siela skruzdės bėga.
Kvėpuoju, gyvenu
tiktai tavim.
Tik dar nežinom,
kad už šitą laimę
gyvenimas
mums sąskaitą paruoš.
        Pačia didžiausia
beprasmybės kaina –
už meilę mūsų
reikalaus aukos.