Melsk, nemelsk... Nesugrįš jau pralėkus jaunystė,
Nesirinksim nakty pasėdėt prie ugnies.
Tik dangus nesikeis. Žvaigždės ilgesiu tviska
Išsiskleidus skliautams – nepaguos, tik gedės.
Gęsta laužo liepsna, davus šilumą kaitrią,
Kiekvienam padalinus dalelę savęs.
Melsk, nemelsk... Praeitis... Vėlei mintys atranda
Spindulėlį praleistą. Jisai gal nuves
Prie išblukusios drobės jausmais nutapytais,
Susitelkę šešėliai ištirps ir tada
Liesis vėl šiluma, paukščiai skris išbaidyti.
Susitelks atmintin, iškeros su branda.