Rašyk
Eilės (72566)
Fantastika (2178)
Esė (1694)
Proza (10236)
Vaikams (2466)
Slam (49)
English (1093)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 161 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Keliu ėjo vyras. Rausva šviesa švietė jam į nugarą, ant kelio dulkių krito kampuotas šešėlis. Šešėlį iškreipė trys didžiules kuprinės, rudas, sunkus apsiaustas su daugybe išsipūtusių kišenių ir šaltieji ginklai, užkišti už plataus diržo. Vyras kilstelėjo nuolat ant akių smunkantį gobtuvą ir pasirodė jo veidas. Veidas buvo jaunas, nesubjaurotas raukšlėmis, nosis išdidi ir kumpa, smakras atsikišęs, o plaukai juodi kaip ir antakiai, grakščiu lanku įrėminantys jo akis. Šaltas, išblukusias, senas akis, kurios per daug regėjo. Vyras užkopė į kalvą ir išvydo rudų uolų ir sienos apsuptą miestą, virtinę iš grubaus akmens pastatytų namų, tarp kurių juodavo rūdos saugyklų angarai. Tai buvo Gylis. Vyras nusileido nuo kalvos, priėjo prie juodų, kaustytų miesto vartų ir krumpliais pabeldė į metalą. Pasigirdo duslus garsas, stojo trumpa tyla, paskui ant sienos pasirodė vartų sargybinio siluetas.
- Tuoj atidarysiu, – nuobodulio kamuojamo žmogaus balsu šūktelėjo sargas. Vartai sugirgždėjo ir lėtai atsivėrė. Vyras smuko pro juos ir sustojo po arka. Uždaręs vartus, sargybinis nusileido pas laukiantį vyrą.
- Padėk ginklus ir... Lokajau? – pradėjo sargas įprastą frazę, bet išvydęs vyro veidą, apstulbęs užsikirto.
- Rymai? – kilstelėjo antakius Lokajus.
- Ką tu veiki čia, Eilpare? – sušnibždėjo sargas.
- Bloga vieta kalbėtis, – atrėžė atėjūnas. Vartų sargas akimirką susimąstė, o paskui papurtė galvą, tarsi vydamas mintis.
- Čionai, - pusbalsiu pakvietė Rymas. Žengęs žingsnį į šoną, jis atidarė nedideles, beveik nematomas duris ir pakvietė Lokajų vidun. Tai buvo mažas kambarėlis, matyt įrengtas miesto sienoje, nes jis buvo siauras ir ilgas. Čia stovėjo trumpa lova, mažutis staliukas, apkrautas puodeliais ir nešvariomis lėkštėmis, o ant sienos buvo pakabinta aštri galista. Kampe šnarėjo krosnelė. Čia gyveno sargas. Lokajus nelaukęs kambarėlio šeimininko kvietimo atsisėdo ant lovos, kuri sugirgždėjo nuo kuprinių svorio. Sargas užvėrė duris, užstūmė skląstį ir atsisuko į svečią.
- Rizikuoji čia apsilankydamas. Galėjai papulti ne ant to sargo, – tyliai prabilo Rymas.
- Bet nepapuoliau, – atkirto Lokajus.
- Tai ko čia atkeliavai? – paklausė sargas. Bet svečias nesiklausė. Jis apsidairė. Nedaug kas buvo matyti, buvo tamsu, šviesa sklido tik pro siaurą angą sienoje, kuri buvo skirta šaudymui, o ne tam, kad šviesa patektų į patalpą. Tačiau Lokajui pakako to, ką išvydo.
- Aš mąstau, ar galiu pasitikėti žmogumi, kuris man tvirtino esąs Dalgrand Elkaro provincijos valdovas, o pasirodo, kad jis gyvena tokiame kambarėlyje. Tikėjausi rasti tave valdovų rezidencijoje, – ir Lokajus nutilo, žvelgdamas Rymui į akis. Jų gelmėje sušmėžavo vos suvaldomas įtūžis. Sargas sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Neketinu tau nieko aiškinti, – šaltu balsu iškošė Rymas. Stojo nemaloni tyla. Lokajus kostelėjo ir nutraukęs tylą vėl prabilo:
- Galėjai pridėti prie savo pasakojimų žodelį buvau. Nors aš suprantu kaip jautiesi. Kažkada aš pats patyriau, ką reiškia netekti sosto. Bet prie reikalo. Noriu, kad padarytum man vieną nedidelę paslaugą, – Lokajus luktelėjo, laukdamas atsisakymo, bet neišgirdęs tęsė:
- Ar gali nunešti laišką į Esiklą? Aš privalau keliauti į Plynes, negaliu pats to padaryti.
- Esiklas toli, - tarstelėjo Rymas. Lokajus išsižiojo, norėdamas kažką sakyti, tačiau sargas neleido:
- ... bet dėl tavęs, Lokajau, padarysiu tai. Esu tau skolingas. Padaryčiau bet ką, kad tik galėčiau grąžinti tą skolą.
- Ačiū. Aš ir tikėjausi, kad prisiminsi, kiek dėl tavęs esu padaręs,  esi garbingas žmogus. Todėl ir pasitikiu tavimi, - pasakė Lokajus, tada pasirausė vienoje iš daugybės apsiausto kišenių ir ištraukė suglamžytą storo popieriaus voką, užantspauduotą bespalvio vaško antspaudu. Sargybinis ištiesė ranką, norėdamas jį paimti. Tačiau Lokajus atitraukė laišką, kad tas jo nepasiektų.
- Pirma prisiek, kad sunaikinsi laišką. jei tik kas nors nutiks, jei tave užpuls, – griežtai ištarė jis.
- Gerai. Padarysiu kaip tu nori, – pažadėjo Rymas ir tada paėmė iš Lokajaus laišką.
- Sunaikink jį, jeigu kas, sunaikink išsyk. Ne todėl, kad laiške yra kas nors tikrai pavojingo, ne, - griežtai, pabrėždamas kiekvieną žodį, kalbėjo Lokajus, - Tik noriu, kad suprastum, kaip man svarbu, kad niekas kitas neperskaitytų mano laiško.
- Supratau, – atsakė Rymas.
- Nunešk laišką į Rako rūmus, jie stūkso Esiklo pakraštyje. Padėk laišką ant rūmų laiptų ir tučtuojau pasišalink iš tos vietos, - išsakė paskutinius nurodymus Lokajus ir pakilo nuo lovos.
- Jau išeini? – paklausė sargas.
- Taip. Juk sakiau, labai skubu. O be to, Gylyje man nesaugu pasilikti ilgiau. Čia per daug mano priešų. Sudeu, drauge. Vartų nereikia atverti, – ir Lokajus paliko kambarį. Sargas klausėsi kaip nutolsta greiti jo žingsniai. Rymas pavartė rankoje storo popieriaus voką. Antspaudas buvo įmantrus, ant jo buvo išraižytas susikertančių linijų raizginys, jis pažino Lokajaus ženklą.
- Tai manęs nesustabdys, – tyliai ir apmaudžiai pasakė sau sargas ir apvertė voką. Mikliu, atidirbtu rankos judesiu jis numušė antspaudą visiškai jo nepažeisdamas ir iš voko iškrito smulkia Lokajaus rašysena parašytas laiškas. Rymo galvoje sukosi tamsios mintys. Jis mąstė apie Lokajų. Apie energingą, keistą, menkai pažystamą žmogų, kuris kartais jį susiranda, primena apie skolas ir paprašo paslaugos. Rymas laikė jį savo draugu. Tačiau Lokajus niekada jam neatskleidė, niekada tiek nepasitikėjo, kad papasakotų, ką gi jis veikia. Ir Rymas įtarė, kad prisideda prie baisių nusikaltimų.
- Sužinosiu, ką tu rezgi, ką planuoji, paslaptingasis mano drauge, perskaitysiu laišką, nori tu to, ar nenori. Negali manęs sustabdyti, - sušnabždėjo Rymas ir ėmė skaityti laišką. Jis prasidėjo be pasisveikinimo pradžioje.

Tavo relikvija yra susijusi su didžiausiais praeities įvykiais. Ešlo mirtis. Eros žemyno susinaikinimas. Lokso šalies karas prieš runiksus. Tu esi penkta šio dovanos fragmento valdovė. Tu irgi įrašysi savo vardą į pasaulio istoriją. Niekada nebūsi užmiršta. Tavo darbai bus minimi su siaubu, tavo vardas bus tariamas su neapykanta. Ne, aš nemeluoju. Tai tavo ateitis. Ar gali ją pakeisti, apsaugoti šalis nuo sunaikinimo? Kiek dienų praėjo nuo to laiko, kai pirmą kartą palietei prakeiktą artefaktą? Dvylika dienų yra riba.

Po dvylikos dienų tarp tavęs ir relikvijos atsiradęs ryšys tiek sustiprėjo, kad jį pertraukus tu mirsi. Mirs ir relikvija. Skils per pusę ir susprogs, nušluodama viską aplink. Atsiras dvi relikvijos, du deivės dovanos fragmentai. Nėra geros išeities.

Likimo jau nebepakeisi. Tu iškilsi. Relikvija suteiks tau tiek galios, kad išprotėsi. Fragmentas įteigs tau tikslą ir duos įrankius jį įvykdyti. Ištrins ribas, tau nebus neįmanomo. O kokia yra visagalybės kaina sužinosi kai jau bus per vėlu. Tu gyvensi septynis, o gal aštuonis metus. Per tą laiką su padarysi tiek, kiek nepadaro tūkstančiai žmonių per tūkstančius metų. O paskui artefaktas suės tave taip, kad neliks net sielos. Tada relikvija pakeis išvaizdą, dings ir lauks, kol ją ras kitas žmogus. Kad vieną dieną viskas vėl prasidėtų iš naujo.

Tačiau kam aš rašau tau šį laišką, jei viskas beviltiška? Rašiau, kad nėra geros išeities. Relikvija jau tave užvaldė. Bet aš galiu tau padėti. Galbūt galiu išgelbėti tavo sielą. Galbūt galiu sumažinti žalą, kurią tu padarysi. Galbūt.

Bet man reikia dviejų relikvijų. Su jų pagalba galbūt sugebėsiu išvaduoti tave. Vieną fragmentą aš jau gavau. O kitą turėsi gauti pati. Vienas žmogus Esikle turi  relikviją. Jis ją rado seniai, tik dar nepanaudojo. Jis yra apsėstas, tačiau pasyviai, jis nieko nepadarys, tik anksčiau mirs. Jis nėra vertas gelbėti. Nužudyk jį ir paimk  jo relikviją. Turi jį nužudyti, pavojinga palikti relikvija užkrėstą žmogų be relikvijos. Tik atsargiai, kad niekas nepastebėtų. Jei kas pastebės, pašalink ir juos. Bet kam aš čia aiškinu. Tu pati viską žinai. Jau esu tau davęs tokių užduočių, tikiuosi, kad ir šį kartą tau pasiseks. Žmogaus vardas yra Lanas Artas, jis gyvena dideliame name prie tilto, nesunkiai jį rasi. Deivės dovanos fragmentas yra namo rūsyje. Paimk jį ir lauk manęs. Ateisiu tada, kada mažiausiai to tikėsiesi.
Tavo draugas.

P. S.: Perskaičiusi išsyk sunaikink šį laišką, galbūt jį pamesi ir kas nors perskaitys tai, kas yra skirta tik tau. Kažkam gali kilti pavojingos mintys. Tegul taip neatsitinka.

P. P. S.: Jei antspaudas buvo pažeistas, įspėk apie tai Tauraną. Nors ne. Ne Tauraną. Rask kokį nors kitą žmogų, kuris sugebėtų perduoti man tą žinią.

Rymas pakėlė akis nuo laiško ir įsmeigė žvilgsnį į niekur.
- Tik norėjau sužinoti, - tarė jis ir nebaigęs sakinio užsikirto. Sustingęs jis stovėjo kambary gniauždamas rankoje laišką, jo akys lakstė. Vartų sargybinis, kuris anksčiau buvo Dalgrand Elkaro provincijos valdovu, buvo išsigandęs.
- Likimo jau nepakeisi... – jo akys vėl grįžo prie žodžių laiške.
- ... įteigs tikslą. Ir įrankius? - bėrė jis žodžius keistu balsu. Jam jie turėjo kažkokią ypatingą reikšmę.
- Dvylika dienų yra riba, - sušnibždėjo jis. Tada ėmė skaičiuoti lenkdamas pirštus. Jis tyliai ginčijosi su savimi, bandė prisiminti.
- Šiandien vienuolikta diena, - pagaliau ištarė Rymas, užlenkdamas dešimtąjį pirštą. Akimirką jis mąstė, o paskui priėjo prie kambarėlio sienos, nukabino nuo kablio paltą. Apsirengęs į kišenę įgrūdo laišką. Atidarė duris, norėdamas išeiti, bet staiga sustojo ant slenksčio. Jis apsisuko ir grįžęs į kambarį, priėjo prie lovos. Įkišo ranką į palovį ir ištraukė kažkokį daiktą. Greitai paslėpė jį tarp drabužio klosčių ir išbėgo iš kambario. Jis buvo toks susijaudinęs, kad paliko duris neuždarytas. Sustojęs vidury gatvės, karštligiškai apsidairė. Kur jis nuėjo? Paskui prisiminė, kad išeidamas Lokajus pasakė jam neatidaryti vartų. O iš miesto buvo tik du išėjimai. Jis išėjo iš miesto pro kitus vartus. Ir Rymas nubėgo gatve, tuo pat metu galvodamas apie laišką.
- Atidarykite! – įsakmiu balsu, tokiu neįprastu paprastam sargui, suriko Rymas, pribėgęs mažuosius miesto vartus. Sargybiniai pašoko ir netrukus jis paliko miestą. Kelias vinguriavo lyguma, jis buvo tuščias iki pat horizonto. Bet ne. Tolumoje sujudėjo juodas taškelis ir sargas nubėgo keliu. Kai priartėjo, pamatė Lokajų, stovintį ir kalbantį su žmogumi, aukštu ir apsirengusiu juodais drabužiais. Rankoje jis laikė skezą. Rymas sustojo. Jis negirdėjo, apie ką jie kalba. Staiga žmogus puolė Lokajų. Tas atšoko, nusimetė apsiaustą, kuprines ir ištraukė prie diržo kabojusius kardus. Rymas pribėgo arčiau ir išgirdo Lokajaus žodžius.
- Tai relikvijos kvaily, - tarė jis ir mostelėjo kardais. Skezas sušvilpė ore, ašmenys išmušė Lokajui iš rankos ginklus ir parbloškė jį ant žemės. Priešas piktai nusišypsojo, prišoko prie gulinčio ant žemės vyro ir iškėlė skezą.
- Tauranai, ne! – riktelėjo Lokajus. Karys akimirką sudvejojo ir nuleido ginklą. Paskui apsisprendė ir jo veide pasirodė tokia pat niauri šypsena.
- Daugiau nebeklausysiu tavęs, Lokajau. Turiu naują valdovą ir jei atgabensiu jam tave, būsiu apdovanotas. Tu buvai man blogas, - išspjovė žodžius Tauranas ir pridėjo ašmenis prie Lokajaus gerklės.
- Leisk man spėti, tavo paslaptingasis valdovas, juk tai Amanas? Jis žlugs dar nesibaigus šiems metams, – ramiu balsu ištarė Lokajus, akimis sekdamas skezą. Taurano akys patamsėjo, skezas sustingo jo rankoje.
- Iš kur tu žinai, kad tai Amanas? – žiauriu balsu paklausė karys.
- Žinau apie tavo išdavystę jau daug dienų, - atrėžė Lokajus. Taurano ranka virptelėjo,  ir pasinaudojęs proga, Lokajus pašoko ant kojų. Ištiesė į priekį ranką ir ant žemės gulintys kardai atsidūrė jo delne.
- Tu negali manęs nugalėti, Tauranai. Aš turiu relikvijas, o tu - tik paprastą ginklą. Žiūrėk, - tyliai ištarė Lokajus. Ir kardai jo rankose ėmė keistis. Jie pajuodavo, ištyso ir tada susiliejo, virto ietimi. Iš pradžių ji atrodė kaip paprasta ietis, bet paskui ginklas dar labiau pajuodavo ir ėmė skleisti purpurinius spindulius.
- Tu nusipelnai mirties, - tarsi teisindamasis tarstelėjo Lokajus ir puolė išdaviką. Skezas atsidūrė ieties kelyje ir buvo sulaužytas. Tauranas atšoko ir išsitraukęs peilį, sviedė jį į Lokajų. Peilis sušvilpė ore, bet pasiekęs raudoną relikvijos aurą sudužo, nuolaužos nukrito ant žemės. Tada karys nukabino nuo nugaros lanką ir ėmė šaudyti. Tačiau nei viena stora strėlė nepasiekė tikslo, ant kelio pažiro medžio ir metalo nuoplaišos, relikvija apgynė šeimininką. O Lokajus vis artėjo prie Taurano. Karys ėmė trauktis atbulas.
- Tu nežinai, kokią galią man suteikė Amanas, nesiartink, nes aš ją panaudosiu! – sukliko Tauranas. Nuo ieties atsiskyrė raudonas spindulys ir žiebė jam į pilvą. Tauranas sušvokštė ir susvyravo. Lokajus prišoko prie jo ir smogė. Trykštelėjo kraujas, sužvilgo juoda ietis ir išdavikas susigriebė už šono, jo pirštai paraudonavo. Kitą ranką Tauranas atmetė už nugaros ir išsitraukė naują skezą. Naujas ieties dūris nuslydo skezo ašmenimis. Bet Lokajus apsuko ietį ir kirto iš kitos pusės. Tauranas išsisuko ir žaibiškai šoko prie Lokajaus. Kai skezas prilėkė prie pat jo kūno, ieties aura nušvito ryškiau už saulę, skezo galiukas atsitrenkė į nematomą jėgos lauką. Tauranas užgulė ginklą visa jėga. Skezas nepajudėjo. Tik pajuodo. Relikvija blykstelėjo dar stipriau, skezas sudužo, pažiro skeveldros, Tauranas buvo nublokštas šalin. Lokajus nukreipė ietį į Tauraną, rankomis prisidengusio kraujuojantį veidą, kurį suraižė skezo skeveldros. Jis patraukė kruvinas rankas ir ištiesė jas į priekį. Tarp jo pirštų žybtelėjo elektra.  Lokajus mestelėjo paniekinamą žvilgsnį į priešą ir šoko. Ietis kaip mirtinas spindulys išlėkė į priekį.
- Nebijau nieko! Jokia galia negali manęs... - bet Lokajus nebaigė savo pergalingo šūksnio. Iš Taurano rankos išlėkė juodas žaibas. Ietis ir žaibas susidūrė, elektra ėmė lakstyti ieties kotu, tada persimetė į Lokajaus kūną ir jis lėtai susmuko ant žemės. Ietis žvangtelėjo ant kelio žvyro. Tauranas nustebęs pažvelgė į savo rankas, iš kurių rūko pilkšvi garai, ką tik panaudotos galingos magijos pėdsakas. Paskui nustebimą jo veide pakeitė šypsena. Jis sviedė šalin sudužusio skezo rankeną ir ėmė naršyti po apsiausto kišenes, patikrino kuprines.
- Relikvijos! Šitiek relikvijų, valdovas man daug sumokės už jas. Labai daug... - šnabždėjo Tauranas, net žaizdų skausmas nesumažino jo pikto džiaugsmo. Rymas sujudėjo, ketino pulti aukštąjį karį ir išvaduoti Lokajų, bet jį pastebėjo. Taurano šypsena išnyko. Jis pasilenkė, sugriebė Lokajų ir persimetė jį per petį. Tada pačiupo jo kuprines, apsiaustą, pakėlė nuo kelio ietį ir mostelėjo ja. Tauraną apsupo žėrinti tamsios energijos siena ir jis dingo, nusinešdamas su savimi Lokajų. Rymo gerklėje užstrigo riksmas. Jis žengė į elektra išdegintą ratą.
- O gal man nereikia Lokajaus. Gal tai ne relikvija, – tyliai ištarė Rymas ir ištraukė iš už apsiausto daiktą. Tai buvo karūna, dygliuota, pikta karūna. Jis susimąstė, bet kažką nusprendęs pakilo ir paslėpė karūną.
- Tai šita dėl visko kalta. Dėl nemigos. Dėl tų keistų minčių apie kerštą, nuo pykčio ateinančio be jokios priežasties. Man reikia Lokajaus. Aš negaliu jos atsikratyti, – jis išsitraukė iš kišenės laišką ir dar kartą jį perskaitė. Skaitant jo veidas darėsi vis ryžtingesnis. Mintyse gimė planas. Jis paslėpė laišką ir giliai įkvėpė.
- Aš surasiu tave, Lokajau. Surasiu. Esi mano vienintelė viltis, - jo balsas lėtai ištirpo tyloje. Pastovėjęs jis patraukė keliu tolyn. Po Rymo kojomis gurgždėjo kelio akmenukai, o jo galvoje sukosi mintis: „Aš nespėsiu... “
2013-10-05 06:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-15 13:11
švelnioji psichoanalizė
nuo žodžio lok
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-12-06 06:58
Kadagys
Lokajus kas toks? Žmogaus vardas, girdėjau tik liokajų tai pareigos.Čia turbūt yra žmogaus vardas. Taip pat vidutinis kūrinys, pirmas man jūsų turbūt yra geriausias. Ten jausmai persiduoda skaitant, čia man mažoka įvykių toks tik dialogas dviejų žmonių. Tikrai blogai nėra. Šis pagal mane vertas trejeto, už pirmą duočiau ketvertą, o sutvarkius per staigias jo loginio ryšio jungiamąsias grandis, net ir penketą. Linkiu jums sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-29 05:26
Akivaras
Na, kadangi nežinau apie jokį sandėlį, negaliu tvirtinti, kad relikvijos "visai nepanašios" į artefaktus iš minėtojo sandėlio...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-27 19:43
ieva3003
Artefaktai kaip iš "Warehouse 13"?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-10 11:00
Akivaras
Dėkui. Tikiuosi pajėgsiu antrą dalį parašyti geriau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-09 11:22
Aurimaz
Per daug tuščių vardų, neaiškus pagrindinis personažas, rutuliojami įvykiai skaitytojui neturi reikšmės, nes jis nepažinęs paties pasaulio. Žodžiu, per daug prigrūsta trumpam kūriniui. Pagrindinė kūrinio mintis irgi neaiški.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą