Mažom auksinėm
snaigėm
pabusti spėjo
vėl viltis
ir didelėj platininėj
širdy, paėmus bugną,
šaukėsi tikėjimo...
[ gimė naujas žmogus,
bet tai nereiškia, kad
senojo nebėr ]
Abejingumo pagauti,
mes kūrėm eiles
vėjui...
Net jei šis buvo
kurčias, išgirsti mus
turėjo, per strėlę
deimantinę, kurią
kritęs žmogus supynė...
[ naktis pagrobė sielą,
bet kūnas liko ]
Pasakę keturis žodžius,
"širdis į širdį netelpa",
mes netikėjom,
kad deimantas
išlydit sugeba platiną
ir net nebandę-nusisukę
pasiemėm stiklo šukę
ir persipjovem venas,
paleisdami įkalintą likimą...
[ manęs nebėr, o
visdar tiki būrėju ]
P. S. dedikuota.. kam, tas pats supras....;) mirkt...