Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







„Lekianti strėlė dabartiniu momentu nejuda, o kybo ore ir nenutolsta tokiu atstumu. Ir taip yra kiekvieną momentą. Kadangi laikas susideda iš momentų, vadinasi, strėlė nė kiek negali pajudėti į priekį, o visą laiką yra rimties būsenos. “

Zenonas Elėjietis

Graikų matematikas, filosofas Zenonas Ėlėjietis (apie 490-430 m. pr. m. e.), garsus savo paradoksais (aporijomis), spėjo, kad jeigu mes galėtume padalyti laiką į pakankamai mažas daleles, tartum laiko kadrų fragmentus, tai pasaulis iš karto sustotų. Pasirodo, kad kvantinės mechanikos požiūriu jis buvo visiškai teisus. Kvantinis Zenono efektas – tai strėlės paradoksu pagrįsta mokslinė teorija: strėlė nors ir juda, tačiau kiekvienu laiko momentu yra statinės būsenos, t. y. jeigu laiką sudaro atskirų kadrų seka ir strėlė nejuda kiekviename iš jų, tai ji iš viso nejuda.

Jeigu plika akimi to nepastebime, tai mikropasaulyje mes aiškiai matome, kad sistemos matavimai, stebėjimai turi įtakos sistemų evoliucijai. Pagal kvantų teoriją kiekvienas mikrosistemos matavimas sukelia negrįžtamą sistemos pokytį, vadinamą kolapsu. Jeigu iki matavimo sistema būna keliose galimose pozicijose (kvantinė superpozicija), tai po matavimo ji atsiranda vienoje iš galimų būsenų. Vadinasi, stebėtojas daro tiesioginę įtaką tolimesnei sistemos evoliucijai – matavimų (stebėjimų) dažnis gali sulėtinti arba pagreitinti evoliucijos spartą ir netgi iš viso ją sustabdyti – labai dažnai matuojant, ar sistema yra pradinėje būsenoje, ji visada išliks pradinėje būsenoje.

Šis reiškinys vadinamas  „kvantiniu Zenono efektu, arba kvantiniu verdančiu puodu“ – esame patyrę, kad dažnai tikrinamas užkaistas puodas, atrodo, niekada neužvirs. Lygiai tas pats vyksta nuolatos tikrinant bet kurią kitą savo egoistinę poziciją. Mokslas vis aiškiau supranta, kad mes viso labo stebime savo reakcijų į mums nežinomą išorinį jėgos lauką procesą. Tai formuoja mūsų pasaulio vaizdą – objektyvaus išorinio pasaulio iš viso nėra.

Stebėdami savo jutimo organų vaizduojamą realybę turime tik dvi galimas pozicijas (superpoziciją) jos atžvilgiu: egoistinį ketinimą – kai norime, kad sistema tarnautų man ir, laukdami rezultato, nuolat jį stebime, arba altruistinį ketinimą, kai anuliuojame asmeninį suinteresuotumą rezultatu. Egoistinis ketinimas, panašiai kaip laukimas, kol puodas užvirs, stabdo procesą, o altruistinis – pagreitina. Greitis lemia patiriamo proceso, vadinamo gyvenimu, kokybę.

Altruistinis ketinimas čia visai nesusijęs su materialių vertybių dalijimu aplinkiniams, o kalbama apie žmogaus vidinę nuostatą, kai laukiamas rezultatas, sėkmės faktorius, yra išorėje, panašiai kaip motinos kūdikio atžvilgiu, nukreiptas į išorėje stebimą patiriamą malonumą, pilnatvę, švytėjimą. Tokį ketinimą galima išsiugdyti tik tikslinėje grupėje, integraliame kolektyve, integralioje visuomenėje, naudojantis integralios saviugdos metodu.

Vincas Andriušis
2013-10-02 18:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-03 09:48
agricola
rimtai taip, moksliškai...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą