iš naujo gimti

žinau šiąnakt sapnuosiu tokį kraštą,
kuriam nestinga čirškiančių žiogų,
ir piemenėlį vaikštantį vien basą,
kad pėdos įsigertų žemuogių kvapų.

jis pasakos istoriją, gal mitą,
paragins eit nepramintu taku,
nuskynęs žolę, dar vaikystėje matytą,
nusišypsos, priminęs kas išties esu.

priglaudęs meiliai savo drėgną delną,
privers mane alsuoti vis stipriau,
kol purios avys mels likimą švelnų
prisipažinsiu, jog tik tai dabar gimiau.

o kai nubusiu dar visai ankstyvą rytą,
virpėsiu ne nuo šalčio ar lietaus,
per miglą prisiminsiu piemenėlį šypsant
ir žemuogių šakelę droviai skinsiu tau.