Vaikystės prisiminimai (3)

Nuo miestelio į kaimą, šiek tiek vingiuodamas, kai kur nedaug kildamas į viršų, driekėsi smėlėtas kelias, kuriuo mes, išlipę iš autobuso, keliaudavome pėsčiomis. Iš abiejų pusių banguodavo rugių laukai, o juose įsitaisiusios savo mėlynom akytėm paslaptingai šypsodavosi rugiagėlės. Tas grožis traukdavo akį, džiugindavo širdį, ir man kildavo noras surinkti gražiausias lauko gėles į nuostabiausią puokštę ir padovanoti močiutei. Ir močiutė, žinoma, visada sulaukdavo manęs su tokia puokšte.
  Toliau kelias panirdavo į pušų mišką. O pušys aukštos, ne vieną dešimtį metų beskaičiuojančios, didingai rymodavo savo valdose ir retkarčiais pasveikindavo pakeleivius, mestelėdamos iš aukštai savo kankorėžius.
  Štai ir geležinkelis matosi, o už jo jau netoli trobelė, dengta šiaudiniu stogu ir ant jo pūpsančiu kaminu, baltai dažytais langų rėmais ir gėlių darželiu, kuris kiekvieną praeivį kviesdavo sustoti ir pasigrožėti nuostabiausiais įvairiaspalviais žiedais, kurie rytais spindėdavo rasos lašeliais, o, saulutei aukščiau patekėjus, skleisdavo saldžiausią aromatą, kokį tik ir galėjo skleisti paprastos darželio gėlės, sodintos ir augintos su meile.
  Teta jau trapinėdavo aplink lauko virtuvėlę, vištos - aplink ją, ir viena akim stebėdavo, kada ateis palankus momentas pulti daržan delikatesų paskabyti.
  Po pasisveikinimo ceremonijų mes su pussesere subildėdavome į kamarą išsidėlioti savo drapanų (suknelių). Kamarėlė kaip kamarėlė – su nedideliu langeliu, pro kurį rytais mus pažadindavo pirmieji saulės spinduliai, o, atmerkę akis, pirmiausiai pamatydavome didįjį maumedį.
Kamaroje stovėjo senovinė skrynia, kurioje teta laikė linines namų audimo kapas (užtiesalus) ir dar joje buvo rūsys, kuris atliko šaldytuvo funkcijas.
  Pirmas veiksmas, kurį atlikdavome, būdavo – nusimesti apavus ir basomis pasileisti apžiūrėti mums brangių vietų ir įvertinti, kas pasikeitė, o kas liko po senovei.
  Už klojimo, nuokalnėn žemyn, lėkdavome padaboti, ar kūdra dar ne visai užakusi. Šalia jos - didelis miškas, pakrašty - su riešutmedžiais - mums skelbė, ar teks šiemet skabyti riešutus – ar gausus bus jų derlius.
  Nuo trobos į kitą kelio pusę bėgdavome vėl nuokalne, kuri vedė į kitą ne ką mažesnį mišką, ir kuriame mus pasitikdavo tankia augmenija užžėlęs tvenkinys. Mums svarbu buvo pažiūrėti, ar lieptelis dar pakankamai tvirtas, nes, ant jo stovėdami, mėgdavome įmerkti meškeres, arba, tiesiog, pasideginti saulėje.
  Kiekvienas išvaikščiotas miško takelis, kiekvienas jame esantis ežerėlis, kiekvienas lieptelis mums buvo didžiausia vertybė, nes kiekvienas iš jų skleidė ypatingą energiją, kuri mus, vaikus, traukdavo savo paslaptingumu ir juntama, bet dar menkai suprantama, galia.
  Visas tas gamtos grožis ir švarus oras darė teigiamą įtaką mūsų sveikatai – mes pasikraudavome nauja energija, kurios taip reikia kiekvienam gyvam organizmui, išvargintam ir išsekintam miesto taršos ir triukšmo.