Trumpiausias kelias Namo -65

Kamikadzė Gipsis ir Apuokas Zenonas priėjo prie Žemo kalniuko pritilę, nepastebėti.
-Būkit pagarbinti, Vade, Profesoriau Vytautai ir Jūsų Bendražygė Grąžinutė. Tai dainuojat? -Galima
pasiklausyti Jūsų atliekamų Folk- Pop-Rokus? -Gal ir mes galėsime pritarti.? -Juk gyvenimas negrįžta,
žinok, žinok žinok. -Pakalbino Kamikadzė Gipsis Savanuorius Vytautą ir
Grąžinutę.

-Kodėl gi ir ne, -Che-che-che, nakties pakeleivi. Tokią naktį visada malonu ne tik pakalbėti, bet ir
pamuzikuoti su visais kam brangi Tėvynė Lietuiva. - Va, mes su Grąžinute,
sėdim ant Žemo kalniuko ir renkam klavišus keturiomis rankomis. Ar galiu
paklaustoi Gerbiamas pakeleivi,. ar nebūsi vienas iš Paskutiniųjų Mohikanų Lietuvoje
-Che-che-che-che.

- Kaip pasakius, Vade Vytautai. Jei Jus nepriskiriat Save prie Paskuitiniųjų,
tai nežinmau ką ir pasakyti, Vade., Vytautai. Aš manau, kad atėjo nauja karta,
kuri mus pakeis, bet prieš tai turim padaryti vieną labai svarbų darbelį. Jei
pritartum, Gerb. Vade Vytautai, tai reikėtų nebedelsti, nes bus per vėlu. -Bus tikrai per vėlu ir
ateinančios kartos mums niekada tai nedovanos. Turim tai atlikti kol dar mes,
Paskutinieji Mohikanai dar vežam. Todėl, imsim tai ir padarysim šią naktelę. Kaip
sakai, Vade?

-Reikia atsikllausti ponios Gręžinos, Kamikadzė, ką ji, Grąžinutė pasakys.
- Grąžinut, ar pritari Paskuitiniam Lietuvos Mohikanui? -Che-che-che.
-Kaip Tu, Vytautai? -Jei Tu pritarii, tai aš taip pat pritariu. - O kada gi, jei ne šią. naktį?, - Aš pritariu Misteriui Kamikadzei Gipsiui ir laiminu Jį.. Geresnio šanso greitai nebus, o gal būt niekada nebebus, Vytautai. Dar
pridursiu, Moteriškais kanalais aš šiandiena sužinojau, kad Lietuvos Oro Balionų eskadra, su tūkstančiais Raudonųjų Maršalų ir Generolų, su jų Generalisimu Josifų ir Maršalu Berija, supakuoti, užšaldyti, po ilgo transportavimo oro balionais, jau atplauikė ir supa HagosTribunolo- Temidės bastionus. Daugiatautės Vidurio Europos Oro Balionų Eskadros vadas, Komandoras Gintaras Šrekas reikalauja pratęsti užstrigusius Niurbergo procesus, ir visiems laikams užbaigtį Antrajį Pasaulinį karą.

-Pritariu, Vytautai, pritariu, ir trys kartus laiminu.
-O aš ir nežinojau, kad jau atplaukė . Tikriausiai prasilenkėme ties Hamburgu, - nustębintas Grąžinutės pranešimo, tare Profesorius -Savanoris Vytautas ant Žemo kalniuko.
Kamikadzė Gipsis klausėsi atydžiai ir jautė širdimi, kad pritars Savanuoriai Vytautas ir
Grąžinutė, o jei dar palaimina, tai nebėra kur dingi. Teks viską daryti iki galo, iki pabaigos. Patylėjęs Kamikadzė Gipsis nuraudo ir neiškentė ne taręs komplimentą žaviai Savanorei Gražinutei:
-Gerb. Grąžinutė, mikliai maigot klavišus, o ir balsas Jūsų angeliškas. Tikra Muzikos Deivė ęsate. Labai malonu buvo susipažinti, -ir padaręs reveransą Samurajaus kardu, nusilenkė Karžygiams ant Žemo kalniuko, iatsiprašęs, trumpam atsitraukė pratęsti pokalbį su Apuoku Zenonu. Zenonas stovėjo per kelis žingsnius nuošaliau ir nesikišo į pokalbį, bet viską girdėjo, -Šelmis. Šypsojosi į rankovę ir laukė kada baigsis pokalbis. Nesitikėjo, kad taip viskas pasisuk., o svarbiausiai jis nežinojo, kad nuo šiol, jis, laikinai yra atleistas nuo naktinio budėjimo Štabe. Budėjimą perima Kamikadzė Gipsis. Gipsis parodė jam pirštu link Puškino ledainės, kur buvo aukštai, ant stogo užsikorusi didžiulė silikoninė kiaulė Mice Ice Kilbasa-
Korupce. Jis atsisveikindamas su Apuoku Zenonu tare:
-Eik prie kiaulės Micės Icės Kilbaos, prisistatyk Vyresniam santechnikui „kurmiukui“ Rapolui. Paskyk mano slaptažodį: „Pasaulio Bruds“, - gausi instrukcijas, pasiskaitysi, ir nuo Vasario 29 kibk į darbą. Ęsatę ne atleistas,
bet paskatintas ir patvirtintas Vyriausiuoju, visai Rinkiminei kampanijai..
Teks darbuotis pagal naujas taisykles. Galit buti ramus, kaip Bengalijos tigras. Viskas
bus patvirtinta Valstybiniais anspaudais, su Lietuvos Generalinio štabo ir
Šturmano Geležėlės parašais. Turėsit, Gerb. Apuoke Zenonai, pačius plačiausius
įgaliojimus. Jūs jau susipažinote su technologijomis, todėl nebus sunku. Linkiu
kuo didžiausios sėkmės.
-O atsiprašau, Kaip su slapyvardžių? Slapyvardis lieka
tas pats, '“Apuokas „ Zenonas Bildauskas. Dėl viso pikto sakau, šios nakties, savo slapyvardį jau pasakiau.
'. Ryta, kai Saulė patekės, jis nebegalios, būsiu Kamikadzė Gipsis-“Pokeris. „Dar perspėju. Nebandykit pasijungti kompiuterinių klavišų. Šiandiena siautėja įvairaus plauko Dileriai, Kileriai ir kitokios bacilos. Negalima Mice Ice Kilbasos apkrėsti jokiais virusais ir bakterijom. Gali viską iš jos pasijungę išsiuirbti ne tik gaivaus pieno gėrimo, bet ir įdėjas. -O jeigu
maras? Jei ims blokuoti visas internetines sienų, perėjas? Tarnybiniu mobilioju telefonu kalbėtis tik „žargonų“ kalba, o geriausiai taj tradicine Žemaičių kalba. -Kun saka, ar mun saka. Atrodo viskas. - Ar viską suprata, Zeniau.? Viską. Na ir gera. Eik, ir tarnauk. Telaimina Tave Dievas.
Kamikadzė Gipsius atsisveikino su Apuoku Zenonu ir sugrįžo prie Žemo
kalniuko, baigti pokalbį su Savanuoriais Vytautų ir Grąžinute:

-Turi klausimų man, Vade Vytautai? - Esu Jūsų paslaugoms. Man laikas
grįžti į Štabą . Laikas ne laukia.

-Taip, Kareivį Gipsi, aš turiu vieną klausimą, -ir užgulė baltą pianiną.:
Kalnus Tu praėjai, upes prabridai,

Pasakyk Kareivi, mirti ar bijai?
Kamikadzė Gibsis nuraudo ir atsakė:
-Kalnus aš praėjau, upes prabridau,

Pasakysiu, Vade, mirti aš bijau...
-Tada eik Paskutinis iš Mohikanų, Kamikadzė Gipsi. Maloniai prašau prieš tai pašokti. Eik pašuokti su Grąžinute, Paskutinį Tango, - tarė Savanoris Vytautas. -Aš Jums pagrosiu dvejom rankom ir padinuosiu.
Naktyje suskambo Baltas pianinas: -Eugėnička, Tu Vakarų Žvaigždė, pušų šile, Tu sužavėjri mane: -PaskutinĮ Sekmadienįįįįį, Nebegersiu dektinės, nes, Pušų šile, Tu sužavėjai mane, - Taram tam -tam, Taram-tam-tam....
Trumpą valandėlę, šokant tango, Savanorė Grąžinutė spėjo Jam, Gipsiui, ant ausies pašnibždieti labai keistų ir įdomių dalykų iš Moteiškų „Vakaro žinių“. Baigdamas šokti tango, Gipsis galantiškai užlenkė Grąžinutės liemenį per ranką, vos nepaslydo, Spėjp ištiesinti, nusilenkė, padėkojo Savanoriams Grąžinutei, Vytautui ir žvilgtelėjo į Barboros Radvilaitės gatvės kitą pusę, suspaudė stipriai ranka, Samurajaus kardą, nuėjo smulkiais Samurajaus žingsneliais per gatvę, į ištuštiejusius Globolistų padalinio Lietuvoje Štabą. Perėjus gatvę, prie išdužusių langų, jo laukė Neda su fleita švilpaujančia „Paskutinis Sekmadienis“ paskutiniais akordais -Fyt-Fyt, fyt-fyt.... Su ja kartu skambino akordus: -Drin-drin, drin -drin gitaromis, trys Bardai, Gitaristai; -Aktorių Trio. Jis pasiskolino iš Bardo Kosto šešiastygią gitarą ir peržergęs per palangę, minkštais Samurajaus žingsneliais nučiuožė, budėjimo režimu pritemdyto, išvaškuoto parketo grindimis, foje.. Patogiai įsitaisė minkštame krėslę, uždėjo kojas ant stalo;- Kas yra Šeimininkas? paklausė savęs. -Aš esu šeimininkas, - tyliai sau, atsakė Kamikadzė Gipsis.
Pro išdaužytus langus aidėjo užburiantį Purpurinio Vakaro gaudesys. Šis gaudesys užburia ne tik žmonių Sielas. Jis užbūrė vienui vienam likusiam, - likusiam su priešais, už marmurinio stalo sėdinčiu ir snaudžiančiu, plačiai išsikerojusi Globolistų vietininką Lietuvoje, tikrų tikriausą Biesą. Kamikadzės Gipsis, prieš imantis radikalių veiksmų, nusprendė gerai susikaupti. Purpurinio Vakaro garsai grųdino jo Širdį ir audrino jo Sielą, nurodė teisingą kryptį. Jam šnibždėjo: - Neskubėk, - Neskubėk. Išlauk. Jis Širdimi jautė, kad yra ne vienas. Su juo visi bendražygiai iš Rašyk lt. gildijos, su juo, - Visa Lietuva.
Mintimis perbėgo, per kelerius metus gautus Kolus, - įvertinimus iš savo Rašyk lt. benražygių.
Atsiųsti „Kolai“, jam buvo tikra atgaiva. Jis juos išdėstė, - nepramušamą Fronto liniją. Nusiraminęs, gerai apžiūrėjo Štabo sienas ir pamatė ryškų, raudoną, paskubom užrašytą užrašą;“Štabas nedirba, -Visi išėjo į Frontą“. Greta jo, masyviose rėmose kybojo Social -Globolistų himnas „Internacionalas: „Pasaulį seną išardysim-kas buvo nieks, tas bus viskuo. „ Virš Marmurinio stalo kybojo vienoje gretoje, profilių, triejų barzdylų bareljefai. Tai buvo 'Marksistai“, himno autoriai. Skaityti Jam nereikėjo. Vien pagalvojus apie jo turinį, sukeldavo galvos migreną. Todėl jis tik lietai nusižiovavo ir leido sau atsipalaiduoti. Paėmė į rankas Gitarą, ir tyliai sau paskambino: - Dar ne vakaras, dar ne, vakaras... Užsisvajojęs net nepastebėjo, kaip pro langą įšoko Ugninis katinas, prisėlino prie jo, ir ėmė murkdamas glaustytis. Norėjo jis jį atstumti, bet ne, - Beviltiška. Jis vėl glaudžiasi, žiūri į akis ir murksi: -Muru-muru, Muru-muru.
- E. - Gerai Murki, glauskis man prie krūtinės. - Apšilsim, o ir saugiau bus, Mielas Raudonuodegi. Pamurksiekim kartu:
- Dar ne vakaras, -Dar ne vakaras.....