Pamėklė

.         Buvo toks ūkininkas, Steponas vardu, bet kaime vaiku šauktas, nes baisiai tamsos bijojo. Gal nuo karo laikų tokia baimė atsirado, kai pats kariavo, o gal ir nuo mažumės. Turėjo jis žmoną Gintarę, bet jai nesipasakodavo, tad ši nevaliojo pagelbėti. O kaime nebuvo kas atkalbėtų, tai Stepas ir apsiprato su ta baime.

          Dažnai abu miegodavo prie žvakės, bet kartais ji užgesdavo, o tada nebūdavo ramybės. Tai Stepas kėdės atlošo baidėsi, tai pačios žvakės, tai jam dingojo, kad iš po patalo kokia angis užpulsianti. Jei ne Gintarė, per naktis vyras nemiegotų.

          Kartą baimė dar išaugo. Gulėjo vakare jiedu savo guolyje, džiaugėsi vienas kitu, kai staiga žvakė užgeso ir oras svorio pritvinko. Stepas pamatė ką ankščiau yra tik sapne regėjęs. Kambario viduryje lyg žmogus išdygo. Nors aplink tamsu buvo, veidas stebėtinai gerai matėsi. Tai buvo moteris, graži, tačiau kupina siaubo. Savo išraiška ji priminė visus, kuriuos Stepas kare buvo nužudęs. Stovėjo ji sau, burna nežymiai praverta, akys kaip pinigėliai, ir žvalgosi į visas puses. O Stepas sėdi su pačia ir nė krust! Jis net pamiršo, kad peilį po marška pakišęs slėpė. Galvojo abu, kad ir numirs iš tos baimės, bet nemirė, kaip keistoji būtybė kažkur išnyko.

          Grįžo po trijų dienų, prieš pat pilnatį. Stepas iki to laiko jos ieškojo, bet niekur negebėjo rasti. Suprato, kad protinga – dieną slepiasi. Sumanė ir pats slėptis nuo jos naktį. Tad nakvojo tvarte. Gintarė bandė jį atkalbėti, bet galiausiai pačiai teko tvarte su vyru nakvoti. Nepaliks gi atskirai, o ir pati viena troboj nejaukiai jaustųsi. Tik pasirodė mėnulis durų staktos plyšy, pamėklė kaip mat į tvartą atėjo. Ūkininkas nepastebėjo pro kur ir iš nuostabos vos nepaspringo. Spindinčios akys pažvelgė į jį ir taip prabilo:
          - Padėk dalgį, Steponai, ar negana galvų, kurias kirviu nurėžei? Prisimeni tą vyrą, taip į tavo senelį panašų, kurį prie Černigovo nudobei? – ir moters veidas išsyk į senio persimainė. – O kiek jaunikaičių prieš tave krito? Kiek moteriškių našlėmis palikai? Net nežinai, bet aš parodysiu – viską parodysiu, viską! Tavo Gintarė baisiausiai laiminga, kad tave tokį turi, tegu tad džiaugiasi! Nelygiai tau už dieną atseikėta, oi, nelygiai.
          Pamėklės akyse pešėsi daugybė jausmų. Stepas net nepastebėjo kada dalgis jam iš rankų išslydo ir pats bejėgiškai ant šieno suklupo. Nedrįso net mažojo rankos pirštelio pajudinti kaustančioje akivaizdoje ir atsiprašinėjo mintyse Dievo, kad dar leistų pagyventi. Gintarė irgi klūpojo veidą užsidengusi. Pamėklė blaškėsi po tvartą ir grojo kuo papuola, mediniais kotais į sieną trankydama. Lyg nebekreipė dėmesio į žmones.
          - Žiūrėk, kaip nusigyvenai, su gyvuliais tenka nakvoti! Bet nuo manęs nepasislėpsi, juk aš tave pažįstu. Bjaurus dieną, o naktį dar bjauresnis. Nors tau žemelė vis tiek gėrybių atseiki. Laimingas po savo sodžių vaikštai. Galvoji, kad viskas bus pamiršta. Bet medis be šaknų neauga, o pūti iš vidaus pradeda. Ir visą mišką teršia.
          Šmėkla toliau nebepostringavo – laukė atsakymo. Bet Steponas dar nesumanė kuo atsišaukti, įtikėjo tuo, ką jam pasakojo ir baisiai užsigavo. Pamėklė suklykė, staigų vėją pakėlė ir duris atlapojusi išskrido iš tvarto. Dar girdėjosi kaip šaukė: „Būsite svečiai velnio puotoje! “

          Po tos bemiegės nakties Stepas jau nebeieškojo baisiosios moters, bet ir pats nebesislėpė. Gintarė nesumąstė kaip jam padėti, pati jau ėmė bijoti. Vyras apsikarstė visokiausiais pakabukais ir užkalbėjimais iš seno žinotais, meldė ir Dievą ir Laimą ir Perkūną, kad nuo praeities išgelbėtų. Tačiau jau kitą vidunaktį pamėklė iš po nelaimėlio lovos išsiropštė ir pradėjo žlibėm pavojingai žybčioti. Stepas viena ranka stipriai suspaudė įviją, ant kaklo kabančią. Kita ranka – žmoną.
          - Ramybės tau neduosiu, kol kaltę atpirksi, - kikeno šmėkla į Gintarę dirsčiodama. – Arba pati nuspręsiu, kada ir kaip atsiimti.
          Stepas nurijo sunkią seilę ir išsižiojo. Iš pradžių be garso pažiopčiojo, bet po to atsikrenkštė ir balsu tarė išsiviepusiai aštriadantei:
          - Ką mums padarysi?
          - Vaikysiu! Užmušiu! Baloj paskandinsiu! – Pašėlo šmėkla trankytis po kambarį.
          - Kodėl... kodėl tavo balsas taip puolė drebėti?
          - Dėl visų tavo piktadarysčių, nelemtas žmogau!
          - Suprask, o, dūšele, ne pats ėjau į svetimą žemę žmonių žudyti, o kunigaikščio prisaikdintas.
          - Kunigaikštis prisaikino draugus išduoti ir svetimas bobas mušti? Kunigaikščiai patys taip gyvena ir kitus savo amato moko. Bet nevisi iš jų mokosi.
          - Bet aš iš savo klaidų pasimokiau.
          - Kaip tu pasimokei, žalos man neatlyginęs? Kažkaip turėsim tartis.
          - Aš nesu toks turtingas, kad turėčiau kuo tau atsilyginti. Tu pati man ir esi atlygis.
          Pamėklė neatitraukė savo bedugnių nuo Stepono, bet šįkart jis atsilaikė prieš josios žvilgsnį. Ranka lėtai atgniaužė įviją.
          - Kol gyvas būsiu, mane naktim lankysi, ramybės neduosi. Ir dieną tavęs negalėsiu pamiršti.
          - Bet toliau sau stovėsi, nesvarbu, jog vidus išpuvęs?
          - Jei jau stovėsiu, tai tik taip ir niekaip kitaip.
          - Kaip seniai su manim nekalbėjo... – Netikėtai persimainė pašnekovė. – Ištisus amžius viena...
          - Aš su tavim kalbėsiu.
          - Nebebijai manęs, - neaišku ar teigė, ar kláusė pamėklė ir nieko nelaukusi, lyg prieš savo valią, puolė pro langą, net langines atmušė. Žvakė, ant stalo stovėjusi, vėl iš niekur nieko užsidegė. Bet Steponui jos nebereikėjo.

          Vis dėl to, kaime toliau vaiku jį šaukė.