Rašyk
Eilės (78011)
Fantastika (2302)
Esė (1547)
Proza (10905)
Vaikams (2705)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (366)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







I

Visą naktį siautėjęs lietus kiek aprimo 2013-ųjų birželio 14-osios ankstyvą rytą, bet tik saulei pasirodžius iš po horizonto vėl sustiprėjo. Gal net intensyviau nei naktį. Smarkius lietaus lašų barbenimus sustiprino namo stogas, metalinės laukinės palangės ir net platūs langai. Atrodė, jog ėmus dar smarkiau lyti, galėtų įlūžti stogas ar sudužti visi langų stiklai.
Tokių oro sąlygų nemėgo Viktoras. Jis stovėjo prie stiklinių verandos sienų ir žiūrėjo į patekančią saulę. Jei šiandien jam nereikėtų važiuoti į miestą, greičiausiai, vėl grįžtų į lovą, gal pažaistų su vyrišku „pasididžiavimu“ ir nugrimztu į miegą. Atsikėlęs nuslinktų į dušą, pasidaryto kokių sumuštinių ir galiausiai sėstų panaršyti internete. Jei būtų nuotaikoje užsuktų į pažinčių portalus, paieškotų su kuo galėtų intymiai pasirašinėti, o gal net taurę vyno išgerti, o vėliau?.. gal ir pasisektų.
Bet Viktoras turėjo svarbų susitikimą mieste, kurio negalėjo praleisti. Jis juto, jog tai bus toks svarbus susitikimas, jog gali daug kas pasikeisti jo gyvenime.
Taigi lėtai pasikasęs užpakalį nupėdino į dušo kabiną. Pasileidęs šiltą vandens srovę ilgai stovėjo po ja. Mėgino nuraminti mintis. Nors atrodė toks ramus, bet galvoje siautėjo chaosas. Mintys skriejo vaizdiniai kaip jis bando kartis, ar kaip jis vakar mylėjosi su visiškai svetima moterimi. Mintys buvo tokios padrikos, kad net pats Viktoras šiek tiek išsigando. Taip jam dar nėra buvę. Jis visada sugebėjo valdyti savo mintis. Jis visada buvo tvirtas ir stiprus.
Rankos pagalba pareguliavo dušo kraną ir vanduo atšalo. Pagaliau mintys susidėliojo. Ir vis dėlto likęs sekso prisiminimas nustelbė visa kitą.  Viktoras mėgino prisiminti praeitos merginos vardą. Sara... Serena... Sil... Bet nesėkmingai. Jis neturėjo atminties vardams, o ypač išgirstiems per vienos nakties nuotykius.
Galiausiai išgėręs kavos sėdo į automobilį ir pajudėjo miesto link. Jis mėgo apsistoti brolio Lino  sodyboje.
Valytuvai vos spėjo valyti langus. Lietus buvo toks smarkus, kad Viktoras keikėsi nesustodamas. Jis nemėgo miestų: automobilių spūsčių, kvailų žmonių (bobučių), kurios kerta važiuojamąją dalį kada tik šauna į galvą ir galiausiai per mažai stovėjimų aikštelių.
Pavyzdžiui kaip ir dabar. Kai tavo susitikimo vieta yra už kelių šimtų metrų nuo stovėjimo aikštelės. Turi slėptis po lietsargiu, skubėti į kavinę, būtinai tavo kelnės permirks kiaurai ir galiausiai sėdėsi už stalo šlapias lyg višta.
Pravėręs „Trys mylimos“ kavinės duris vyras nužvelgė vidų. Klientų buvo mažai. Suprantama, juk lauke sušiktai lyja, pagalvojo Viktoras, kai pagaliau išvydo veidą kurio ieškojo. Neaukšto ūgio ir stambaus sudėjimo vyras sėdėjo už stalo. Tarp storų pirštų laikė juodų rėmelių akinius ir bandė juos nusausinti servetėle.
Viktoras nuslinko prie baro ir užsakęs išgerti patraukė staliuko link. Jis norėjo pasirūpinti, kad niekas jiems netrukdytų. Tai turėjo būti labai svarbus pokalbis. Padavėja gavo didelius arbatpinigius už tai, kad leido vyrui pačiam nusinešti gėrimą prie staliuko.
Paspaudęs ištiestą ranką Viktoras atsisėdo ant minkštos sofutės. Mėlynomis akylomis akimis stebėjo vyrą su akiniais.
Lėtai prisidegęs cigaretę išpūtė dūmus:
- Įtariu, kad turi labai svarbių naujienų.
- Žinai, mane, jog aš niekada su tavimi nesusitikčiau pasismaginimui, - vyras dar kartą pasitaisė akinius. – Mums juk uždrausta su tavimi bendrauti. Aš tik norėjau tau pranešti naujieną.
- Blogą! – Viktoras.
- Blogą, - storuliukas nusiėmė akinius. – Pažinojai Kęstą?
- Aha. – Viktoras įsitaisė patogiau ir surimtėjo.
- Taigi, vakar naktį jis mirė, - pašnekovo balsas virpėjo. – Kaip tu, žinai, nors jis ir bandė išsižadėti savo pašaukimo skandindamas žmogaus smegenis alkoholyje, bet būdamas tokio aukšto rango likimo kalvis negali mirti nuo ligos.
- O kokią ligą nustatė?
- Infarktą.
- Kas nustatė ligą? – Viktoras įsipylė brendžio į taurelę ir palengva pradėjo sriūpčioti. – Nori gal?
- Ne dėkui, - akiniuotasis numojo ranka. – Mūsų žmonės. – Storuliukas pajudėjo kėdėje. – Taigi, kaip jau minėjau tokio rango likimo kalviams negresia jokios žmonių ligos.
- Ar pranešta visiems kalviams?
- Ne. – Jis šyptelėjo puse lūpų. – Aš pranešiau tik jums. Daugiau niekas nežino išskyrus pačius aukščiausiuosius. Manau, jog jie bandys tai nuslėpti, kad nesukelti panikos, nes kol kas niekas nežino kas galėjo nutikti Kęstui ištikrųjų.
- Dėkui Linai. – Viktoras išpūtė paskutinį dūmą ir užgesino cigaretę. – Stebėk įvykius ir jei ką sužinosi pranešk. – Viktoras atsistojo. – Tik per daug akivaizdžiai nekišk nosies, kad tavęs nepričiuptų, jog nutekini man informaciją, nes tada tikrai tave išmes iš likimo kalvių.
- Žinoma. – Akiniuotasis nulydėjo žvilgsniu tolstantį Viktorą.
Viktoras grįžo į automobilį ir atsisėdęs prisidegė cigaretę. Jis nesitikėjo tokios naujienos. Kęstas mirė nuo ligos. Tai sunku patikėti. Jo rangas buvo paskutinis ir jei ne jo noras save skandinti alkoholyje, kaip bausmę, už tai ką jis padarė, tai būtų tapęs vienas iš aukščiausiųjų. Kęstas valdė žmonių likimus. Būtent tų žmonių, kurie yra valdžioje. Tai visi premjerai, prezidentai, diktatoriai ar įtakingiausių įmonių vadovai ir t. t.
Likimo kalvis tai ne žmogus, nors jie vaikšto žeme. Tai sutvėrimas kažkas panašaus į angelus. Tik tai ką daro likimo kalviai pavadintumėte nuodėme. Tokie asmenys mato likimo gijas. Mato kur jos kertasi, kur susijungia, kur išsiskiria. Mato kur linijos susikirtusios gali padaryti labai daug žalos žmonėms. Absoliučiai visi žmonės, visi įvykiai (ar tai gamtos ar žmonių) yra susiję. Ta teorija, jog švelnus drugelio sparnų virpėjimas atogrąžų miškuose gali sukelti žemės drebėjimą kitame pasaulio dalyje yra teisingas. Ir būtent likimo kalviai mato kas ir kur nutiks. Ir jiems reikia nuspręsti kas ir kur mirs. Ar tas drugelis mirs dar prieš suplasdant spranams ar tūkstančiai žmonių nuo žemės drebėjimo.
O Kęstas paskutiniaisiais metais pradėjo skandinti savo žmogiškąsias smegenis alkoholyje. Visi kalbėjo, kad jis nebegali pakelti sielos skausmo dėl daugybės žmonių mirčių.
Kuo aukštesnis rangas tuo likimo kalvis stipresnis. Aukščiausieji negali mirti nuo žmonių ligų. Atlaiko ypatingas sąlygas.
Bet vienas gamtos dėsnis neapleidžia ir jų. Likimo kalviai sensta. Žinoma lėčiau, bet galiausiai ir jie miršta. Visiškai susenę ir vieniši. Aukščiausiojo rango likimo kalvis gali nugyventi daugiau nei du šimtus su viršum metų, kol miršta.
Bet liga, ar kulka, ar dar koks tyčinis bandymas susidoroti jų negali pakirsti.
Žinoma, norint tiek ilgai nugyventi jie turi laikytis ir tam tikrų taisyklių. Visada turi gyventi vieni. Stengtis gyventi kuo vienišesnį gyvenimą. Turi atsiskirti ir atsiduoti tik likimų stebėjimui. Kiekvienas likimo kalvis stebi vis kitokius likimus. Žemiausio rango pradeda nuo mažiausiai reikšmės teikiančių stebėjimų, o aukščiausieji nuo pačių svarbiausių.
Viktoras kadaise irgi buvo likimo kalvis, bet dėl vieno įvykio jis buvo panaikintas iš tokių pareigų. Jo pasąmonėje susikirto dvi likimo linijos. Viena iš jų buvo brolio, kurio linija turėjo būti nutraukta gėrio dėlei. Bet Viktoro ranka sudrebėjo ir jis pasirinko, jog nutrūktų antroji linija. Po kurio sekė didelis įvykis žmonėms. Taip jis išgelbėjo brolio gyvybę paaukodamas šimtus kitus, o už tai buvo atimta iš jo visi rangai ir uždrausta bendrauti su likimo kalviais.
Jis tapo žmogumi. Taip buvo įsitikinę likimo kalviai, nes jis buvo pirmasis kuriam buvo atimti rangai. Taigi po to įvykio Viktoras apsigyveno Lino sodyboje. Dienas leido vienumoje. Jis prarado gebėjimą matyti likimus, pradėjo patirti ligas. Bet širdyje jis tikėjo, jog ne rangai suteikia išskirtinumą, o siela. Viktoras norėjo įrodyti aukščiausiems, jog vieną kart tapęs likimo kalviu juo esi visam laikui. Juk neveltui likimas tave pasirenka juo tapti. Ne aukščiausieji tave pasirenka, o pats likimas. Aukščiausieji tave tik moko, kontroliuoja ir augina. O pats likimas pasirenka kas matys gijas. Taigi jeigu vieną kartą Viktoras buvo pasirinktas tai niekas negali to atimti.
Bet kol kas jo hipotezė nepasitvirtino. Jis yra paprastas žmogus, kuris gyvena brolio sodyboje.
2013-09-27 14:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-09 22:26
Aurimaz
Tada nereikėjo kablelio prieš "mane".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-02 23:42
Algimantas GD
Čia turėjo būti mane. Kaip:"Tu juk pažįsti mane". Kaip: "You know me"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-30 19:25
Akivaras
Bent parašyk, kad bus tęsinys, nes man kilo abejonių. Ir geriausia būt buvę jei Linas būtų pasakęs, kad ta hipotezė pasitvirtino, nes dabar atrodo, kad tas pokalbis  buvo tik tam, kad galėtum sklandžiai pereiti prie aiškinimo, kas tie
likimo kalviai.

O dėl to 'mane' kur Aurimaz minėjo, šitos klaidos nebūtų, jei būtum perskaitęs savo tekstą kokius tris kartus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-27 15:34
Aurimaz
Tokių oro sąlygų nemėgo Viktoras.


Šitame sakinyje reiktų vieną žodį perkelti kitur, kad struktūra būtų maždaug standartinė. Kuomet skaitai kūrinį, nestandartinė sakinių struktūra verčia stabčioti taip pat, kaip ir klaidos. Neversk skaitytojo stabčioti.

Jei būtų nuotaikoje užsuktų į pažinčių portalus

Nuotaikoje? Jei būtų geros nuotaikos, tinkamos nuotaikos, etc. Nuotaikoje - čia vertimas iš angliško "in a mood"


- Žinai, mane, jog aš niekada su tavimi nesusitikčiau pasismaginimui, - vyras dar kartą...


"nesutikčiau pasismaginimui?" Vėlgi angliškų išsireiškimų atitikmenys. Lietuvių kalboje yra kitokios tokių pasakymų struktūros, c'mon, laikykis standartų! Ir kaip suprasti tą "mane"? Turėjo būti "maniau"?



Infarktas nėra liga. Bent jau ne tokia, kurią galima būtų pavadinti tikra liga. Tai daugiau reiškinys, kai nuo deguonies trūkumo miršta raumeniniai audiniai (dažniausiai turimas galvoje širdies raumenų audinys). Priežastis dažniausiai būna kita liga - kraujagyslių užsikimšimas, susiaurėjimas. Pavyzdžiui, mudu turime net 70 proc. tikimybę, kad sulaukę 40-50 metų mirsime nuo miokardo infarkto.

...nes tada tikrai tave išmes iš likimo kalvių

Man truputį keista. Priima į tuos "likimo kalvius" tokius žmones, kurie negali susitvarkyti su savo darbu. Ką veikia atrankos komisija? Jeigu tokia organizacija iš tiesų egzistuotų, narių atranka turėtų būti ypač kruopšti.

Paskaitęs suskirsčiau visą šį skyrių į tris dalis.

Pirmoji - Viktoras stebi lietų ir galvoja apie panas.
Antroji - Viktoras kavinėje bazarina su kitu kalviu.
Trečia - paskaitų ciklas apie kalvius ir kas jie tokie.

Šiose trijose dalyse pasigedau poros esminių dalykų, kurie neįgudusiam prozininkui yra PRIVALOMI - tai kabliukas pradžioje ir efektinga atomazga dalies pabaigoje. Skamba kaip klišė, bet ta klišė tau padarytų neįkainojamą paslaugą - pritrauktų smalsius skaitytojus. O jau vėliau tie skaitytojai tave apipiltų kaltinimais dėl kitų trūkumų, tokių kaip įtraukiantis pagrindinis veikėjas, stiliaus ir gramatinės klaidos, idėjos patrauklumas, etc.

Sakau tiesiai šviesiai - idėja potencialo turi, bet ji yra vystoma  nepatraukliai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą