Vaikystės prisiminimai (1)

Yra Lietuvoje toks mažas romantiškas kaimelis, įsiterpęs tarp miškų, kuriuose tyvūliuoja paslaptingi ežerėliai. Tame kaimelyje prabėgo mano vaikystės vasaros, kurios buvo pilnos nuotykių ir įvairiausių vaikiškų pramanų.
  Kaimelyje yra tik keturios trobos, o pačiame jo gale tyvūliuoja pats nuostabiausias ežeras, kuris mums, vaikams buvo neišpasakytai brangus, nes labai mėgdavome jame maudytis ir galėdavome ten išbūti visą dieną. Bet..., patekti prie to ežero nebuvo taip paprasta, nes pievelėje ganėsi avinukai, o jų vadas, jei einant pašaukdavai jį vardu Buri, Buri, tekinas pasileisdavo vytis iš paskos, na, o vienam iš mūsų vaikų nieko nelikdavo, kaip visu greičiu pirmyn nešti savo kudašių, rėkiant nežmonišku balsu, kiti bėgdavo iš paskos, kvatodami, ir, jei nenorėdavai gauti pastūrgalin ir pajausti, kokia kieta vado kakta, turėdavai su visais drabužiais nerti vandenin.
  Šią maudynių pramogą turėdavome užsidirbti savo sunkiu darbu ir sūriu prakaitu.
  Iš ryto teta įduodavo kiekvienam po kašikėlį ir vesdavosi į mišką rinkti mėlynių. Krypuodavome kaip žąsiukai vorele paskui savo ryžtingai nusiteikusią vadę, kuri nenorėdavo girdėti jokių mūsų zirzimų. Bet kartais, kai kašikėliai tik gylėdavo, o ne pilnėdavo nuo uogų, papildydavome juos uogų lapeliais, o ant viršaus dar, sukaupę paskutines savo kantrybės atsargas, užberdavome apvalių, saldžių mėlynių.
  Juk mums visą laiką, kol rinkdavome tas uogas, prieš akis švelniai banguodavo, tyvūliuodavo baltomis vandens lelijomis pasipuošęs nuostabusis mūsų ežeras! Ir mes, kaip tas liūtas Bonifacijus iš multifilmo, mintimis plūduriuodavome šiltame ežero vandenyje ir dūsaudavome, koks nuostabus metų laikas – atostogos!
  Bet nepagalvokite, kad mes tik uogas sugebėdavome rinkti. Ne. Mes visu pajėgumu padėdavome kaimynui grėbti ir mindyti į vežimą šieną. O, kiek būdavo entuziazmo! Karingai nusiteikę vykdydavome kaimyno valią – kuo kiečiau suminti, kad kuo daugiau tilptų į vežimą, po to – į klojimą.
  Draugiški kaimynai gyveno tame kaimelyje. Dar dabar matau jų saulės nugairintus veidus, nuo sunkaus darbo rankose išryškėjusias gyslas, bet visada giedrios nuotaikos ir kaip visokių šposų ir nutikimų pasakotojus.
  Vakarais, po kasdienių darbų, ateidavo mūsų artimiausias kaimynas dėdė Čipkus. Jo ūsai buvo dideli, o galiukai paraityti į viršų. Pypkę papsi, kepeliušiukas užmaukšlintas ant akių, o akyse - jau kibirkštėlės išdykėliškos šokčioja – tuoj skels anas mum kokį dyvą. Atsisėda jis, būdavo, ant atšlaimo, mes, vaikai, šalia, ir išsižiojy, kaip žąsiokai, klausom jo smagių pasakojimų iš savos jaunystės prisiminimų. Dabar pagalvojau, kaip gaila, kad niekas neužrašė tų pasakojimų – būtų įdomu paskaityti. Taip ir nepajusdavom, kaip sutemdavo, ir mūsų linksmasis pasakorius atsisveikinęs, nukrypuodavo naktavotų savo grytelėn.
  Taigi, šiuokart baigiu savo prisiminimų pirmą dalį.