Ar galime matyti abi pasaulio puses?

„Tikroji žmogaus vertybė – išsivadavimas iš egoizmo. “
Albertas Einšteinas

Garsus mokslininkas, užkietėjęs ateistas Entonis Fliu (Antony Flew) išsižadėjo ateizmo pripažinęs, kad aukščiausioji kuriančioji jėga turi egzistuoti. Biologiniai DNR tyrimai parodė, kad gyvybei atsirasti reikia neįtikėtino daugybės įvairiausių faktorių suderinamumo, kas verčia daryti išvadą, kad turi būti kuriančioji jėga. Absurdiška tvirtinti, kad pirmasis gyvas organizmas kilo iš negyvosios materijos ir po to virto nepaprastai sudėtingais gyvais organizmais.

Britų gydytojas ir neurobiologas, molekulinės biologijos mokslininkas Fransis Krikas (Fransis Crick), atradęs spiralinę DNR molekulės struktūrą, suvokė, kad gyvenimas yra kažkokio stebuklingo kuriamojo veiksmo rezultatas, nes kitaip neįmanoma paaiškinti neįtikėtinai tikslios begalinės daugybės faktorių, kurių reikia gyvybei atsirasti ir vystytis, tarpusavio sąveikos.

Amerikiečių biochemijos profesorius Maiklas Bechė (Michael Behe) pastebėjo: „Biochemikai atskleidė daugybę žmogaus ląstelių paslapčių, tačiau visos pastangos, atiduotos gyvojo organizmo tyrimams, davė tik vieną rezultatą: „Kūrinys“.

Garsus amerikiečių genetikas F. Kolinsas matė, kad kvantinis neapibrėžtumo mechanizmas daro supančio pasaulio raidą nenuspėjamą ir iki galo neišaiškinamą. Nesuvokiama aukščiausia jėga valdo visus pasaulio sandaros procesus, tačiau tokiais neapčiuopiamais metodais, kuriems fiksuoti mokslas negali rasti priemonių.

Mokslininkai įrodė, kad jeigu gamtos konstantos nuo dabartinių skirtųsi bent 1 procentu, tai neatsirastų nei atomai, nei galaktikos. Šiuolaikinis mokslas vis aiškiau suvokia esant Gamtos kūrimo pradžią, priežastį, vystymosi planą ir tikslą. Taip atveriamos durys į nesuvokiamos aukščiausios jėgos valdas, kurių negali paneigti jau žinomi gamtos dėsniai.

Problema ta, kad mokslo tiriamieji prietaisai yra viso labo tik mūsų penkių jutimo organų dirbtiniai stiprintuvai, kurie, kaip ir prigimtiniai, gali fiksuoti vien tik pasekmes, t. y. mūsų jutimo organų reakcijas į mums nežinomą išorinę priežastį, kas ir kuria mūsų materialiojo pasaulio pastovumo iliuziją.

Toks prietaisas, arba jutimo organas, kuris galėtų peržengti materijos, t. y. pasekmės, slenkstį, yra įmanomas tik tokiu atveju, jeigu jis, pagal savybių panašumo dėsnį, galėtų būti priežasties – «nieko sau», o ne pasekmės – «viską sau» – pozicijoje. Žmogus, išvystęs savyje tokį ketinimą, galėtų matyti priežastį ir pasekmę kartu, kaip sakoma, matyti abi pasaulio puses. Aišku, kad tokį ketinimą gali išvystyti tik pats žmogus savyje kitų žmonių atžvilgiu.

Vincas Andriušis