Širdis kvaila daužosi plaka,
Jos niekas nemokė būt atsargia.
Ji kaip šunelis paspirtas dar vizgina uodega,
Dar tiki poetiška meilės galia.
Raminkis, kvailute, pasaulis- ne mama,
Jame bus pakankamai melo, klastos.
Dar degsi sudegsi ir kilsi iš naujo,
Norėdama vėlei save paaukot.