Prasigėrusio šlubo poeto kultūros baras šiąnakt nedirba
Todėl visos senamiesčio dvasios sukrito į mano virtuvę,
Kurios viena lemputė perdegus, kita irgi jau mirksi.
Nė vieno veido – ant taburečių lediniai skafandrai.
Sako, kartais taip būna.
Kai maudžia toj galeroj, kur iškabinti visų varpai, bet gali girdėti tik savo.
Paslepiu tavo švarko kišenėj savo cigaretes. Kad radęs prisimintum.
Susirenku tavo piešinius, kad prisiminčiau ir aš.
Ir nors sausakimšoj virtuvėj dar mirkčioja šviesa
Gerai įsiklausęs, gali girdėti, kaip po truputį trūksta siūlas.
Pro kietai sučiauptas lūpas veržiasi burbulai.
Dar milimetras kliedesio, tylus čpok ir užtemsta.
Trinkteli durys. Nesuprantu, ar nuo mano buto.
Bet virtuvė tuščia. Sudaužau stiklainį su prigesusiom nuorūkom
Ir tik kažkam atsidusus prisimenu: perdegė paskutinė mano lemputė.